Žemaičių dainuojamojo folkloro ypatumai

LTLietuvos etnografiniuose regionuose susiformavo savitos dainuojamojo folkloro tradicijos. Viena nuo kitos jos skiriasi kalbos, žanro, stiliaus ypatumais ir dainų atlikimo būdais. Muzikiniu požiūriu Žemaitijos regionas yra monolitiškiausias. Straipsnyje aptariamas žemaičių dainuojamojo folkloro paplitimas, žanrų ypatybės, dainų melodijų sandaros bruožai ir atlikimo pobūdis. Žemaičiams būdingas garsą tempiantis dainų atlikimo būdas, vyrauja šviesaus mažoriško pobūdžio dermės, daug šienapjūtės, vestuvinio, karinio-istorinio žanro dainų. Žemaitijoje išliko įdomios neliturginės religinės giesmės – vadinamieji Kalnai. Plotą, kuriame dainuojama įvairiomis žemaičių patarmėmis, galima skirstyti į keturias dalis. Vienas unikaliausių senosios melodikos ir archajinio intonavimo pavyzdžių – Sekminių ir Devintinių papročius palydinčios melodijos, kurios vadinamos oliavimais. Žemaičiuose buvo populiarios darbo dainos, ypač mėgiamos arimo dainos. Regione gana pilnas yra piemenų dainų ciklas, įvairios vaikų dainų žanrinės grupės: Vestuvinėms dainoms poetiniu ir muzikiniu požiūriu artimos jaunimo, meilės, kai kurios šeimos dainos. Žemaičių dainų poetika yra pakankamai lyriška. Lyginant su kitais regionais, dainų tekstai mažiau išplėtoti, konkretesni. Kvintos intonacijų variantų paplitimas tikriausiai sąlygojo melodinio poetinio tipo paplitimą. Svarbus melodijų bruožas – asimetriškumas. Liaudies dainos atlikimui svarbios teisingo kvėpavimo, tvirto, skambaus balso formavimo, raiškaus teksto išdainavimo, darnios individualios ir kolektyvinės artikuliacijos kategorijos.Reikšminiai žodžiai: Dainos; Tautosaka; Liaudies dainos; Muzikinis dialektas; Žemaitija (Samogitia); Žemaičių dainų melodijos; Žemaičių folkloras; Folk songs; Folklore; Melodies of Samogitian songs; Musical dialect; Samogitia; Samogitian folklore; Songs.