Savanorystės veiksnys ugdant Lietuvos karius XX a. 3–4 dešimtmetyje

LTStraipsnyje analizuojama savanorystės, kaip motyvuojančio veiksnio tarnauti ir ginti savo valstybę, reikšmė ugdant Lietuvos karius XX a. 3–4 dešimtmetyje. Karių motyvacijai ugdyti buvo pasitelkti elgesiui įtaką darantys motyvai – patriotizmas, pareiga ir idealai. Šie elementai buvo svarbūs siekiant išauklėti tokius karius, kurie gebėtų grėsmės akivaizdoje išlikti bebaimiai ir prireikus garbingai pasiaukoti bendro tikslo labui. Lietuvos Nepriklausomybės kovų laikotarpio karių savanorių, kovojusių dėl Lietuvos išlikimo ir nebijojusių galimų pasekmių – žūties kovos lauke, įvaizdis tiko šiems siekiams įgyvendinti. XX a. 3–4 dešimtmetyje labiausiai įsitvirtino kario savanorio kaip bebaimio Lietuvos gynėjo paveikslas. Tokio vaizdinio susiformavimą lėmė savanorių, aktyviai dalyvavusių Lietuvos Nepriklausomybės kovose, laikysena. Savanorystės idėja taip pat buvo ugdomi ir karių patriotiniai jausmai. Savanoriai buvo tapatinami su didvyriais ir autoritetais, kurių savybių – tėvynės meilės, pasiaukojimo ir drąsos kiekvienas Lietuvos karys turėjo nesąmoningai trokšti. Konkrečių istorinių figūrų, realių asmenybių pavyzdžiai buvo teikiami kaip didvyrių, įkūnijančių visas idealiąsias kario savybes, iš kurių bene svarbiausia buvo bebaimis pasiaukojimas. Todėl savanorystės veiksnys ugdant Lietuvos karius užėmė svarbią vietą kaip paranki ir efektyvi auklėjimo priemonė, kuria buvo galima pasiekti norimų rezultatų.