Salaspilio (Kircholmo) mūšis istorinėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vaizduotėje: nuo baroko iki apšvietos

LTStraipsnyje analizuojamas Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus ir žymiausios jo pergalės prie Salaspilio įamžinimas besikeičiant istoriniam kontekstui ir kultūrinėms epochoms. Vertinama, kaip didžiojo etmono ir mūšio pergalės vaizdiniai imti naudoti užsienio ir vidinei politikai bei propagandai, kokias reikšmes šiai pergalei suteikė vėlesnių kartų istorikai ir kūrėjai, ko siekė disponuodami pateikiamais vaizdiniais ir epitetais. Baroko epochoje LDK susiformavo du J. K. Chodkevičiaus vaizdiniai, kurių pirmasis buvo tobulas sarmato pavyzdys, o antrasis J. K. Chodkevičių atspindėjo pagal bendraeuropinius barokinio idealo kanonus. Abiejų Tautų Respublikoje sparčiai vykstant kontrreformacijai, įvairiausio pobūdžio tekstai buvo naudojami religinei propagandai, o herojų portretai – religijos naudai. Tokios propagandos puikus pavyzdys yra tuo metu kuriamas J. K. Chodkevičiaus literatūrinis portretas, etmonas imtas vaizduoti kaip Jėzaus karys, kovojantis krikščionybės bastione, ne tik prieš kitatikius osmanus ar krikščionišką, bet barbarišką Maskvos valstybę, bet ir prieš europinei kultūrai priklausančią protestantišką Švediją. Po 1621 m. Chotino pergalės Salaspilio mūšis buvo primirštas ir traktuotas tik kaip antroji J. K. Chodkevičiaus pergalė, tačiau etmonas kaip kario genijus – dar labiau išaukštintas. Apšvietos epochos tekstuose J. K. Chodkevičius buvo idealizuojamas kaip tėvynės herojus. Santykinai daugiau dėmesio skiriama Chotino, o ne Salaspilio mūšiui. XIX a. pradžioje J. K. Chodkevičius vaizduotas atsižvelgiant į romantizmo tendencijas. Nuasmenintas J. K. Chodkevičiaus portretas virsta valstybės gerovės gynėjo sinonimu.