Slaptas karinis objektas: Linkaičių ginklų dirbtuvių veikla. 1937–1940 m

LTStraipsnyje apžvelgiama Linkaičių ginklų dirbtuvių veikla 1937–1940 m. Linkaičių ginklų dirbtuvės buvo ypatingos svarbos slaptas karinis objektas, todėl iki 1940 m. apie Linkaičių ginklų dirbtuvės veiklą galėjo žinoti tik ten dirbę arba su dirbtuvių veikla susiję asmenys. Ginklų dirbtuvės, kaip Lietuvos karo pramonės pagrindas, įsikūrė Radviliškio rajone, Linkaičių apylinkėse. Drauge su dirbtuvėmis buvo pastatyti artilerijos sandėliai bei Velžių sprogstamosios medžiagos sandėliai. Dirbtuvėse sumontuota modernia įranga buvo gaminama įvairi produkcija, reikalinga Lietuvos kariuomenei. Dirbtuvių organizavimas priklausė nuo Ginklavimo valdybai vadovavusių gen. ltn. M. Pečiulionio ir plk. dr. P. Lesauskio pastangų. Dirbtuvėms per jų visą gyvavimo laikotarpį vadovo plk. D. Grabys. Dirbtuvių struktūrą sudarė skyriai ir poskyriai, kuriems vadovavo jauni, tačiau kvalifikuoti specialistai. 1937–1938 m. darbo sąlygos Linkaičiuose buvo prastesnės negu Kaune. Tačiau Ginklavimo valdybos vadovybės pastangomis, darbo sąlygos buvo pagerintos ir darbuotojų skaičius nuolatos augo, kol 1940 m. pasiekė apie 800. Linkaičių ginklų dirbtuvės buvo didelis Lietuvos karo pramonės žingsnis į priekį, kurį būtinai reikėjo žengti. 1938 m. lyginant Baltijos valstybių karo pramonę, Lietuvos karo pramonės situacija buvo prastesnė, negu Latvijoje ir Estijoje. Todėl Linkaičių ginklų dirbtuvių vystymas turėjo ne tik sumažinti atsilikimą nuo artimiausių kaimynų, bet juos ir aplenkti. Siekį užbaigti Lietuvos karo pramonės centro Linkaičiuose kūrimą sutrukdė prasidėjusi okupacija, kuri labiausiai palietė ginklų dirbtuvių personalą. Gabūs ir jauni specialistai buvo represuoti arba priversti palikti Lietuvą.