Juozo Apučio poetika : disertacija

LTDisertacijoje analizuojama Juozo Apučio – iškiliausio XX a. antrosios pusės lietuvių prozininko, novelisto – kūryba, kurią pirmą kartą siekiama aprašyti kaip rišlią reikšmės visumą. Laikantis semiotinės diskurso sampratos atsisakoma istorinės J. Apučio poetikos kaitos analizės, stengiamasi atsiriboti ir nuo kontekstinių sąsajų. Dėmesys telkiamas į universalių diskurso organizavimo dėsnių realizavimo ypatumus. Teorinį lygmenį derinant su detalia tekstų analize aprašomos diskursyvinės, naratyvinės ir loginės-semantinės struktūros. Pasakojimo poetikos savitumas atskleidžiamas išryškinant komunikacines tekstų strategijas, vidinės diskurso tiesosakos modeliavimo ypatumus. Apibendrinant konstatuojama, kad J. Apučio poetikos savitumą lemia subjektinės perspektyvos kaita, implikuojanti perėjimą iš tradicinės, centruotos, į modernią, policentrinę, sąrangą. Šios prozos poetiškumo matu laikytina paradigminė tekstų reikšmės organizacija, grindžiama giluminių ir paviršinių lygmenų koreliacija. Esminiu reikšminę visumą modeliuojančiu struktūriniu veiksniu laikoma semiotinė riba, kuri pagrindžia diskurse dominuojantį ribiškumą. Prasmės įtaigą sustiprina ribiniai perėjimai, vykstantys įvairiose vidinės struktūros briaunose. Ribinė prasmės generavimo įtampa atveria paradigmines J. Apučio kūrybos sąsajas su mitu ir su egzistenciniu fenomenologiniu diskursu. Teorinės įžvalgos grindžiamos Jurijaus Lotmano semiotinės ribos koncepcija bei Algirdo Juliaus Greimo struktūrinės semantikos ir semiotinės mitų poetikos samprata. [Iš leidinio]

ENThe dissertation analyzes writings of Juozas Aputis’, one of the most prominent Lithuanian prose writers of the second half of the 20th century. For the first time, an effort is made to describe all his writings as a coherent entity of meaning. Following the semiotic concept of discourse, the author eschews historical analysis of evolution of J. Aputis’ poetry, an effort is also made at distancing the analysis from contextual links. Attention is concentrated on specific features of realizing laws of organizing a discourse. As theoretical level is combined with a detailed text analysis, the author describes discursive, narrative, and logical-semantic structures. Specific features of narrative poetry are revealed through articulation of strategies of communicative texts. In the conclusion, the author notes that uniqueness of J. Aputis’ poetry is determined by the change of perspective of the subject, which implicates the transfer from traditional, centric, to modern, poly-centric structure. Traditionally, poetic degree of such prose is appraised by considering paradigmatic organization of textual meanings. The key structural factor modelling entire meaning is a semiotic border, which justifies borderness dominating the discourse. Suggestiveness of a meaning reinforces marginal transfers, taking place within various edges of an internal structure. The tension of generating marginal meaning opens up paradigmatic links between J. Aputis’ writings and myths and existential phenomenological discourse. Theoretical insights are based on Jurijus Lotmanas’ semiotic concept of border and Algirdas Julius Greimas’ concept of structural semantics and poetics of semiotic myths.