Western policies and the impact of tradition at critical junctures : the Baltic states after the First World War and the Cold War
LTStraipsnyje analizuojama Baltijos šalių istorija XX a. ir stengiamasi suprasti, kodėl „Baltijos šalys nėra Balkanai“. XX a. pasaulinės politikos akiratyje vis iš naujo iškildavo „Baltijos klausimas“, kurį išspręsdavo ne pasaulio galingieji, tačiau vietos gyventojai. Po pirmojo pasaulinio karo, tautinių ambicijų vedamos, Europos žemėlapyje savo vietą išsikovojo trys naujos valstybės: Lietuva, Latvija ir Estija. Panašus scenarijus, be pasaulio galingųjų paramos, įvyko ir Šaltojo karo pabaigoje, kuomet Baltijos šalys išdrįso atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos. Pagrindinis faktorius, lėmęs vis atsinaujinantį „Baltijos klausimą“ buvo geografija – svarbų vaidmenį XX a. Baltijos šalių istorijoje vaidino kaimynė-milžinė Rusija ir jos imperinės ambicijos. Taip pat geografija veikė ir kitu būdu – savo geografinės padėties dėka, Baltijos šalys, lyginant su Baltarusija, Ukraina ir kitomis valstybėmis, patyrė kur kas didesnę Vakarų ir Šiaurės Europos įtaką, paskatinusią sėkmingesnę ir greitesnę postsovietinę transformaciją. Tuo tarpu didysis politinis pokytis, įvykęs Sovietų Sąjungoje valdant Gorbačiovui, tik pravėrė langą šioms galimybėms prasiveržti. Baltijos šalių išsivadavimui iš Sovietų Sąjungos pamatai buvo padėti dar po pirmojo pasaulio karo – nepriklausomybės „aukso amžiaus“ atmintis išskyrė Lietuvą, Latviją ir Estiją iš kitų Sovietinių Respublikų ir buvo pagrindinis vertybinis variklis leidęs sėkmingai grįžti į Europą.Reikšminiai žodžiai: Baltijos valstybės; Mažosios šalys; NATO; Nepriklausomybės atgavimas; Pabaltijo šalių klausimas; Pabaltijo šalys; Pirmas Pasaulinis karas; Varšuvos paktas; Šaltasis karas; Baltic question; Baltic states; Cold war; First World War; NATO; Restitution of independance; Small states; Warsaw Pact.
