Czesławo Miłoszo literatūrinė filosofija (tikrovės ir literatūros santykis) : disertacija

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Czesławo Miłoszo literatūrinė filosofija (tikrovės ir literatūros santykis)
Alternative Title:
Czesław Miłosz Literary Philosophy (Relation between Reality and Literature)
Publication Data:
Kaunas : Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2005
Pages:
110 p.
Notes:
Dr. disert. (humanit. m.) - Vytauto Didžiojo universitetas, 2005. Bibliografija.
Other Editions:
Dr. disert. santrauka: Czesław Miłosz's literature as philosophy (reality and literature) Kaunas : Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2005 26 p
Summary / Abstract:

LTDisertacija skirta poetui Cz. Miłoszui. Pirmojoje dalyje analizuojama milošiška kultūros krizės samprata, apimanti politikos, literatūros bei religijos sritis. Kvestionuojama Lietuvoje įsitvirtinusi nuomonė, kad Miłoszas yra tik dar vienas vakarietiško liberalizmo atstovas. Siūloma atsargiai vertinti Miłoszo pažiūras ir taip išvengti nepagrįsto poeto vertimo tuo, kuo jis nėra. Viena didžiųjų Miłoszo „aistrų“ buvo religijos, bažnyčios, dogmų istorija. Visą Vakarų kultūrą apėmusią krizę jis įvardijo kaip situaciją po Nuopolio. Išryškinamas religinis kultūros krizės pamatas ir jo polifoniška interpretacija Miłoszo kūryboje. Aptariami autoriai (Tomas Akvinietis, E.Swedenborgas, W.Blake‘as, S.Weil, L.Šestovas ir Th.Traherne‘as), kuriuos Miłoszas dažnai cituoja ar referuoja jų mintis. Tai kelia eklektiškumo įspūdį, nes poetas nesistengia susisteminti šių skirtingas filosofines pozicijas atstovaujan¬čių autorių pažiūrų. Tokį kalbėjimą „svetimais balsais“ siūloma įvardinti ne eklektika, o polifonija. Antroji disertacijos dalis skirta tikrovės problemai. Pagrindinis. Miłoszo tikrovės ieškojimas verčia klausti, kokį kalbėjimo būdą pasirinkti po¬etui, kad priartėtų prie nuolatinio tikrovės ki¬timo. Šiuo požiūriu poeto svarstymai apie kalbą artimi vėlyvajam Heideggeriui. Miłoszas, panašiai kaip ir Heideggeris, postuluoja daikto ir žodžio atitikimą, todėl jo, kaip poeto, pa¬šaukimas yra tą atitikmenį surasti. Analizuojamas metaforos bei sinekdochos tinkamumas tikrovei išsakyti. Miłoszas įvardijamas kaip sinekdochos poetas, kuriam taip pat svarbus ir muzikinis poetinės kalbos aspektas [sutrumpintas autoriaus tekstas]

ENThesis is dedicated to Cz. Miłosz. The first part analyses the conception of Miłosz’s kind of cultural crisis covering politics, literature and religion. It questions the opinion, dominant in Lithuania, that Miłosz is yet another representative of Western liberalism and suggests giving careful evaluation of Miłosz’s attitude to avoid unsound treatment of him. One of his greatest “passions” was the history of religion, church and dogmas. He named the Western cultural crisis as the situation after the Fall. It highlights the base of religious culture crisis and its polyphonic interpretation in Miłosz’s works, refers to the authors (Th. Aquinas, E. Swedenborg, W. Blake, S. Weil, L. Shestov and Th. Traherne), frequently cited or referred to by Miłosz. This gives an eclectic impression, because the poet does not try systemizing the attitudes of the authors expressing positions of diverse philosophies. Such speaking “in alien voices” is suggested to be named polyphony rather than eclectics. Second part is oriented towards the problem of reality. The major Miłosz’s search for reality makes us ask what speaking manner shall be used by a poet to approach the constant change of reality. Such considerations on the language are close to the late Heidegger. Similarly to Heidegger, Miłosz postulates the match of a thing and word, thus, his calling as a poet is aimed at discovering such concordance. The paper analyses the suitability of metaphor and synecdoche for defining reality. Miłosz is named as the poet of synecdoches, taking great concern also of musical aspect of poetic language.

Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/6646
Updated:
2014-02-07 20:09:04
Metrics:
Views: 4