Próby unifikacji ziemi lęborsko-bytowskiej z Koroną

LTLemborko (lenk. Lębork) ir Bytuvo (lenk. Bytów) žemės tai aplinkinės teritorijos prie šių miestų, įėjusių į Gdansko Pamarį. Dėl šių dviejų žemių, neretai traktuotų kaip vientisos erdvės, priklausomybės susidūrė Frydricho II Hohencolerno, Vakarų Pamario kunigaikščio Eriko II iš Gryfitų giminės ir gdanskiečių interesai. Iš šios kovos nugalėtoju išėjo Erikas II, kuriam Lenkijos karalius Kazimieras IV Jogailaitis paskyrė valdyti minėtus du miestus su aplinkinėmis žemėmis. Erikas II 1455 m. sausio 3 d. patvirtino gaunantis valdyti iš karaliaus žemes išlaikant aukščiausią Lenkijos valdžią (lot. dominium directum) Bytuvui ir Lemborkui. Nagrinėjamas šių dviejų miestų žemių teritorijos teisinis statusas ir Karūnos pastangos ją integruoti į Lenkijos valstybę. Realiai dar gyvam esant Erikui II ir ypač po jo mirties 1474 m. kilo įvairių politinio ir teisinio pobūdžio kolizijų. Prūsija toliau reiškė pretenzijas į šiuos miestus, tačiau Lenkijos karaliai stengėsi išlaikyti Lemborko ir Bytuvo ypatingą statusą kaip nuo jų priklausomą žemę, 1526 m. įgijusią lėninės priklausomybės nuo Lenkijos statusą. Vėliau Karališkieji Prūsai, patys būdami lėninėje Lenkijos priklausomybėje, bandė Lemborko ir Bytuvo žemes prisijungti taip išplėsdami savo teritoriją, tačiau ilgai tai nepavyko pilnai įgyvendinti. Tik po 1641 m. Lemborkas ir Bytuvas buvo įjungti į Karališkuosius Prūsus, įeidami į Pamario vaivadiją tam tikromis teisėmis. Vietinė šlėkta Lemborke ir Bytuve, anksčiau gavusi iš Lenkijos teisių ir privilegijų, stengėsi jas išsaugoti, tačiau silpstant Žečpospolitai ji nesulaukė pakankamai paramos.