Unia lubelska a wojna inflancka: wzajemna współzależność na tle polityki wewnętrznej Litwy

LTTeigti, kad Livonijos karas paskatino Liublino uniją tarp istorikų banalu. Tiek daug apie tai rašyta, tad ar verta kartotis? Vis dėlto istoriografijoje dažnai susiduriame su situacija, kai unijos istorija, Lietuvos vidinė raida, karybos ir tarpvalstybinių santykių istorija nagrinėjama išskaidytai ir nepakankamai atskleidžiami šių dalykų sąryšiai. Siekiant Lenkijos ir Lietuvos unijos ypač reikšmingas buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto vaidmuo. Tam skirta didelė straipsnio dalis. Žygimantas Augustas niekada neatsisakė unijos idėjos, tačiau jos realizavimo planai keitėsi priklausomai nuo politinių aplinkybių. LDK magnatų aplinkoje vyravo pacifistinės nuotaikos ir marazmas, siekis bet kokia kaina susitarti su Maskva. Aktyvių karinių veiksmų XVI a. antroje pusėje programą iš LDK valdančiųjų rato parėmė tik Žemaitijos seniūnas ir Livonijos etmonas Jonas Chodkevičius, o taip pat lauko etmonas Romanas Sanguška. Tokiomis sąlygomis augo šlėktos politinis vaidmuo, kuo ir pasinaudojo karalius, siekdamas patraukti šlėktas į savo pusę kovoje su magnatų, visų pirma, Radvilų įtaka. Lūžiniu momentu reikia laikyti šlėktos suvažiavimą Lebedeve 1567 m., kai Žygimantas Augustas gavo šlėktų paramą sudaryti uniją. Pati viena Lietuva prieš kylančią Maskvos jėgą atsilaikyti negalėjo, tačiau nei LDK inkorporacija į Lenkiją, nei LDK seiminės autonomijos užtikrinimas nebuvo tinkami sprendimai. Žvelgiant iš 1569 m. perspektyvos LDK unijai su Lenkijos Karūna alternatyvos nebuvo.