LTRecenzijoje aptariama Juozo Mureikos knyga „Estetologija“. Pažymima, kad šioje knygoje, išsaugodamas ir teoriškai konsoliduodamas vertingiausius klasikinės estetikos elementus, J. Mureika suteikia jiems visiškai naują filosofinį matmenį ir vertybinį užmojį, kurio dėka tradicinė estetika pasirodo naujo humanitarinio mokslo – estetologijos – pavidalu. Konstatuojama, kad estetologijos projekto išsklaidą J. Mureika kreipia trimis analizės vektoriais: į gelminę pajautos, kaip ikikalbinio prasmių steigties šaltinio, prigimtį, į prasmės steigtį veikiant pajautai, šios steigties galimybės sąlygas ir modusus ir į egzistencialus, atveriančius ne tik pačios pajautos formų, bet ir egzistencinių situacijų, leidžiančių pajautai pasireikšti pačiais skirtingiausiais bei netikėčiausiais būdais, įvairovę. Pažymima, kad pajauta, prasmė ir egzistencialai monografijoje analizuojami visų asmens dvasinių galių kontekste, konkrečiai įvardijant ir pajautos būdus, ir iš pajautos kylančių prasmių rūšis, ir pačias dvasines asmens galias, formuojančias terpę pajautos apraiškoms. Autoriaus nuomone, plačiajai humanitarų bendruomenei, studijuojančiam jaunimui ir mokiniams turėtų būti įdomiausi bei aktualiausi tie monografijos tekstai, kuriuose svarstomi ugdymo dvasingumo klausimai, estetologinę problematiką išradingai projektuojant į edukologinius kontekstus. Reziumuojama, kad J. Mureikos tekstuose analizės subtilumas dera su gebėjimu sudėtingus dalykus paaiškinti paprasta kalba ir įprastais gyvenimiškais pavyzdžiais, išvengiant daugeliui profesionalų būdingos teorinės arogancijos.