Obrzędy pogrzebowe i napisy nagrobne w okolicach Nowego Dworu na Grodzieńszczyźnie jako dziedzictwo wspólnoty religijno-kulturowej Wielkiego Księstwa Litewskiego

LTStraipsnyje aptariamos laidotuvių tradicijos Naujadvario apylinkėse (Gardino srityje). Įvairiais istoriniais laikotarpiais Gardino sritis patyrė skirtingas etnines, konfesines ir valdžios įtakas. Etnolingvistinę ir konfesinę šios vietos padėtį šiandien lemia regiono geografinė padėtis ir istorija. Naujadvaris įsikūręs apie 60 kilometrų į šiaurės rytus nuo Gardino. Kaimynystėje – Ščiučino ir Varanavo miestai. Straipsnyje remiamasi Naujadvario apylinkių žodyno dialektologiniais tyrimais ir autorės stebėjimais. Egzistavo tikėjimas, kad viskas, kas susiję su mirtimi, įgyja magišką bei religinę prasmę ir į tai kištis nevalia. Mirties momentu sustoja laikas. Artimieji privalo užmerkti mirusiojo akis ir jiems prasideda gedulo laikas. Po žmogaus mirties iš namų reikėdavo išmesti katiną, išpilti vandenį iš atvirų indų. Tikėta, kad taip paleidžiama žmogaus siela. Orios mirties būtina sąlyga – sakramentų priėmimas. Vanduo, kuriuo plaunamas mirusysis, laikytas prisodrintas mirties energija, todėl jį buvo būtina išpilti. Įkapėmis taip pat pasirūpindavo iš anksto. Stačiatikiams į karstą dėdavo kryžių, o katalikams – rožinį. Lydėjimas į bažnyčią ir kapines taip pat buvo ritualizuotas, pasižymėjo specifine elgsena. Šiame areale gyvenusių žmonių neatsiejama dvasinės kultūros dalis yra laidotuvių tradicijos. Laidotuvių tradicijoms būdingas pagoniškų papročių, liaudies tikėjimų ir krikščioniškų tradicijų derinys. Taip pat pastebimas ir katalikų bei stačiatikių tradicijų persipynimas. Naujadvario apylinkių gyventojų tautinė ir kalbų įvairovė atsispindi antkapinių paminklų užrašuose kaimo kapinėse ir leidžia kalbėti apie egzistavusį bendruomeniškumo jausmą.