Elżbieta Drużbacka w kręgu mecenatu Czartoryskich: edukacyjny dyskurs tekstowy, intertekstowy i metadyskurs

LTStraipsnyje aptariami lenkų vėlyvojo Baroko poetės Elżbietos Drużbackos (apie 1695/1698-99?–1765) ryšiai su Čartoriskiais ir analizuojamas jos laiškų, literatūrinių tekstų diskursas, intertekstas ir metadiskursas. Per šiuos tekstus mėginama atpažinti istorinę ir kalbinę kultūrinę informaciją, kurią autorė naudojo savo edukaciniame diskurse apie neatlygintiną meilę ir švietimą. Išlikęs poetės susirašinėjimas su Augusta Aleksandra Čartoryska, Aleksandru Čartoryskiu, Mykolu Frydrichu Čartoriskiu. Laiškuose Drużbacka dėkoja už tekusią garbę tarnauti kunigaikščiams. Drużbacka buvo pirmoji moteris Lenkijoje, kuri aiškiai suformulavo ir išreiškė moterų lygybės klausimą. Autorės prozos ir poezijos tekstai sudėtingi, daugialypiai, juose atsiskleidžia įvairios tarpusavyje persidengiančios temos, praturtintos fantastiniais, alegoriniais ir erotiniais motyvais. Taip pat autorė įtikinamai varijuoja erelio, erelio-fenikso, besimaudančios moters, česnako, knygų ir kt. įvaizdžiais, pasitelkdama į pagalbą frazeologiją. Kalbines ir kultūrines teksto bei formos paraleles, personifikacija pagrįstas ontologines metaforas Drużbacka naudoja taip, kaip to reikalauja diskursyvioji tekstologija. Žvelgiant iš lingvistinės pusės, Drużbackos kūryba – tai ideolektinės kalbėjimo poetikos (parole) variantas, žaismingas stilius, kuriame naudojama gyvosios šnekamosios kalbos frazeologija. Kaip diskursyvios tekstologijos instrumentai naudojami nekalbiniai kontekstai (šventės, medžioklės), nurodantys galimus ryšius tarp kultūrinio konteksto ir teksto supratimo. Kontekstas suprantamas tiek siaurąja (kalbine ir konstitucine), tiek platesne prasme (socialine ir kultūrine bei literatūrine).