LTStraipsnyje aptariama Abiejų Tautų Respublikos (ATR) unitų XVII–XVIII a. religinių knygų kalba. 1596 m. Bresto bažnytinės unijos idėja buvo kilni, su Romos Katalikų Bažnyčia sudaryta unija įpareigojo stačiatikius pripažinti Popiežiaus valdžią ir priimti katalikybės dogmatiką, bet leido pasilikti savo liturgiją ir naudoti bažnytinę slavų kalbą. Tai turėjo suartinti dvi Bažnyčias ir sustiprinti bendrus religinius ritualus. Susidūrusios stačiatikių ir katalikų religijos sukūrė naują religinę kultūrą. Svarstant Unitų bažnyčios religinių knygų kalbos problemą svarbu atkreipti dėmesį, kad ši kalba buvo abiejų bažnyčių – Stačiatikių ir Unitų – išpažinėjų bendruomenės kalba. ATR Rytų bažnyčių religinės knygos skyrėsi turiniu, bet ne kalba. Bažnytinė slavų kalba turi būti vertinama 3 aspektais: autoriaus-leidybos-spaudos, autoriaus-skaitytojo, pranešėjo-klausytojo. Pirmais dviem atvejais autoriaus elementas yra bendras. Religinių tekstų autoriai buvo išsilavinę, daug kalbų mokėję asmenys. Bažnytinė slavų kalba buvo rašto kalba, o nuo XV a. II pusės ja spausdintos liturginės ir neliturginės knygos bei kiti religiniai tekstai. Unitų religinėms knygoms būdinga teksto ir kalbos nesuderinamumas. Unitų bažnyčios dvasininkas skaitė tekstą, nes jis buvo parašytas kirilica. Suprato ar nesuprato turinio, tačiau vis tiek turėjo jį interpretuoti šnekamąja kalba, eliminuodamas neaiškius bažnytinius terminius. Labai svarbu įvertinti religinių ir pasaulietinių tekstų vertimus iš graikų, lotynų, lenkų, rusėnų į bažnytinę slavų ir atvirkšiai.