Tylinčiosios būties dalis prigimtinėje kultūroje: "Vai, žydėk žydėk, sausa obelėle..."
LTStraipsnyje gilinamasi į būsenas, leidžiančias labiau suvokti tylą, tylėjimą, priartinančius prie tylinčiųjų būties fenomenų. Šį priartėjimo bandymą galima laikyti fenomenologinio tyrimo siekiniu. Uždavinių fenomenologiškai orientuota sąmonė neturėtų kelti. Siekinys yra tarsi sąmonės kelias kažko, kas galėtų pasirodyti, linkui. Tas „kažkas“ gali būti tik numanomas, niekad visai nežinomas. Eiti jo linkui, vadinasi, atsiduoti fenomeno atsivėrimo malonei. Mes, kalbantys, kai kuriose situacijose liekam nebylūs, lyg netenkame kalbos, nebegalime pasakyti. Mylinčiųjų nebylumas iškalbus. Tylėjimas siaubo akivaizdoje kaustantis. Bet tai būties kraštinės. Prigimtinė kultūra, iškylanti iš gyvenimo, susigyvenimo su gamta, žeme, iš esmės yra tylioji kultūra, jos skleidžiami garsai netrikdo ir neardo gamtos garsų. Kas trikdo gamtą, tas trikdo ir kultūrą. Nėra abejonės, kad trikdžių yra visur, žmogus gyvena ir trikdydamas. Darnos, sugyvenimo siekimas būtinas. Šitame siekime dalyvauja ir tyla. Kas negali iš giliau tylėti, negali iš giliau ir kalbėti. Tylinčiųjų būsenos, kurias yra pasisekę užfiksuoti tautosakos rinkėjams, pajusti, kaip tyla yra tarsi įdainuojama ar įpasakojama, gali tapti atskiro tyrimo akstinu.Į tylinčiąją būtį, kurios esmingą esimą žmogui liudija tylintis dangus, tylinti žemė, tylintys kalnai, vandenys, mus kreipia patyrimai, kurių negalime atskirti nuo tyrimų. Ir šiame straipsnyje remiamasi tuo, ką yra pasisekę suvokti iš ankstyvosios patirties, jos dabartinių perskaitymų. Patirties lauke nuolatos laikoma tautosaka, lietuvių literatūros klasika (Žemaitė, Maironis, Vaižgantas, Vydūnas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Salomėja Nėris, Alfonsas Nyka- Niliūnas, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda). Remiamasi Arvydu Šliogeriu, sukūrusiu filotopiją, lietuvišką vietos filosofijos versiją, atskleidusiu tyliojo gyvenimo filosofinę prasmę.
ENThe article deals with phenomenon of silence manifested in Lithuanian local culture. The author follows the course of consciousness, in which human being appears as a silent one, asserting that silent existence seems supported by the silent natural phenomena, including silent existence of things. The local culture is essentially a silent one. Life in close proximity of nature and earth encourages silent concentration of people. Work and movement ensure survival. However, when a person disengages from necessary actions, submerging instead in oneself, in one’s own silence – such act is very important for culture and creativity. The folk sculpture indicates that its makers were working in silence and concentration, attempting to express their inner state. Silence is meaningful also in folksongs, in their metaphors. The classical folksongs stem from silent experience of their performers, from their moments of inner clarity. Researchers of folklore and folk art have long ago noted its silent creators and their special way of cherishing silence. However, separate research is required to investigate the bearers of folklore and folk art. The article draws from folklore, classical literature, and phenomenological philosophy; such course of research that also involves experience merits definition as a phenomenological one.
