Naujai apie ribas ir paribius

LTRecenzijoje aptariama Audingos Peluritytės knyga „Ribos architektonika: Šiuolaikinė lietuvių literatūra ir kontekstai“, kurią 2016 metais išleido Vilniaus universiteto leidykla. Riba aktualizuojama įvairiais lygmenimis – tai ir socioistorinė sovietmečio/nepriklausomybės sankirta, ir komparatyvistinio žemėlapio linijos, ir sapno/realybės apybrėžos, ir vertybinė klasikinio modernizmo/postmodernizmo riba. Autorė taiko naujas metodologines prieigas, siekdama įlieti šviežio kraujo į lietuviškąją komparatyvistiką. Tačiau komparatyvistiniu požiūriu ribos konceptualumas ne visada išlaikomas – lietuvių literatūros lyginimas su lenkų ir čekų literatūromis kartais atrodo netolygus. Aprėpiamas platus mentalinių paradigmų ir stilių sąveikos laukas, pagaunama lūžio ir rizikos atmosfera, būdinga pastarųjų dešimtmečių literatūros istorijai. Literatūrologinėn apyvarton įvedami nauji vardai, šviežiai svarstomas centro ir periferijos santykis, dalykiškai papildomi sovietmečio tyrinėjimai. Struktūrinį ir konceptualųjį knygos branduolį sudaro laiko konceptas. Tam tikro teorijos ir praktikos neatitikimo knygoje neišvengiama, tačiau esama originalios gretinamosios analizės pavyzdžių. Į knygą pateko ganėtinai įvairi medžiaga (studijiniai straipsniai, konferencijų pranešimai, paskirų knygų recenzijos), kuri nebūtinai sugula į darnų pasakojimą. Studija yra reikšmingas žingsnis vaduojantis iš uždarumo ir integruojantis į Vidurio Europos literatūrinį ir kultūrinį kontekstą.