Senosios baltų tikybos "krikštijimas" Kazio Bradūno lyrikoje
LTBaltų kultūros istorijoje esama gilių įtampų tarp senosios tikybos ir krikščionybės. Šias įtampas interpretuoja lietuvių literatūra, atskleisdama jų dramatizmą, tragizmą ir / ar „krikštydama“ senąją baltų tikybą, atrasdama joje artimumo krikščionybei. Bene ryškiausia poetinė tokio „krikštijimo“ versija egzistuoja Kazio Bradūno (1917–2009) lyrikoje. Bradūnas išryškina nekrikščioniškas apaštalavimo baltų kultūroje apraiškas – neva krikštijimą grobiant ir žudant, ir atskleidžia giliąsias pasaulėvokines sąsajas tarp senosios baltų tikybos ir krikščionybės. Bradūnui, krikščioniui poetui, krikščionybė yra apreikštoji religija, ji duota, o senoji tikyba – žmogaus esmės ir Dievo paieška intuityviosiomis žmogiškosiomis galiomis – tautos savitumo, tautos būdo raiška. Suvokti tautos kultūros, kaip mentaliteto formos, savitumą yra ryški Bradūno kūrybos intencija. Komentuodamas lietuvių ir baltų kultūros savitumą, Bradūnas išskiria trejetą aspektų: kūrybingumą, žemdirbiškumą ir valstybingumą. Religingumas (nei senosios tikybos, nei krikščionybės prasme) Bradūno komentaruose kaip atskiras aspektas neįvardijamas, tačiau tyrinėjant jo kūrybą matyti, kad ir žemdirbiškumo, ir kūrybingumo, ir valstybingumo poetinė refleksija glaudžiai siejama su tautos religinio savitumo tema. Straipsnyje tyrinėjamas Bradūno poetinės pasaulėvokos dėmesingumas senajai baltų tikybai ir jos dialogui su krikščionybe, poetinė krikščionybės inkultūracija. Pagrindinė teorinė šio tyrimo perspektyva – literatūros teologija, nagrinėjanti literatūrinio mąstymo apie transcendenciją aspektus, derinanti estetinius ir teologinius vertinimo kriterijus. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Senoji baltų tikyba; Krikščionybės inkultūracija; Literatūros teologija; Archetipinė kritika; Ancient Baltic religion; Inculturation of Christianity; Literary theology; Archetypal criticism.
ENBaltic cultural history is marked by deep tensions between ancient religion and Christianity. These tensions are explored in Lithuanian literature, which reveals their drama and tragedy and/or “christens” the old faith by drawing connections between it and Christianity. The most distinct poetic version of this kind of “christening” is the poetry of Kazys Bradūnas (1917–2000); the author of this article discusses Bradūnas’s oeuvre through the lens of literary theology, a discipline which uses theological and aesthetic criteria to study how literature explores questions around transcendence. Bradūnas brings to light non-Christian apostolic manifestations in Baltic culture, in the pillaging and murder that took place under the guise of prostelatizing, and reveals the deep connections between the ancient Baltic and Christian world-views. If, for Bradūnas, a Christian poet, Christianity is a revealed religion, one that has been given, he sees the old faith – an intuitive quest for the essence of humanity using only human means – as an expression of his people’s distinct character. [From the publication]This determination to articulate the nation’s distinct culture as a form of mentality is the clear intention of Bradūnas’s poetry. In commenting on the distinct nature of Lithuanian and Baltic culture the poet focuses on three aspects: creativity, agrarianism, and statehood. The most artistically important figure to emerge from the dialogue between the old faith and Christianity is the main character from the original mythological story of the grass snake Žilvinas – a betrayed and murdered metaphysical king. The connection between Žilvinas and Christ activates primordial Baltic cultural experience and paves the way for a Lithuanian conception of Christ. Žilvinas is an important figure in Christianity’s inculturation in Lithuania and evidence of how primordial Baltic experience enriched the reception of Christ. In making typological connections between the experience of the Crusades and the aggression of Russian communism, and searching for meaning in suffering, the poet draws on the Christian concept of suffering. [From the publication]
