Die Zerstörung des Ghettos in Vilnius im September 1943

LTRemiantis daugiausiai Vokietijos istorijos šaltiniais, atspindinčiais tuometines nacių valdžios pozicijas, nagrinėjamas klausimas apie Vilniaus geto likvidavimą, kai 1943 m. rugsėjo 24 ir 25 d. jis buvo galutinai sugriautas. Iš tuo metu gete buvusių apie 10 tūkstančių žydų, dalis buvo sušaudyta Paneriuose, dalis mirė deportuojant į Maidaneką ir Sobiborą. 1600 žydų deportuota į Estiją, 1400–1700 žydų – į Latviją. Deportuojant žydus buvo atsižvelgiama į jų fizinę būklę, o į Estiją vežami dirbti prie degiųjų skalūnų eksplotacijos, kas buvo svarbu vokiečiams dėl energetinių resursų. Vilniuje po geto likvidavimo dar liko apie 2600 žydų, kurie iki 1944 m. liepos vokiečiams Vilniuje priverstinai dirbo. Jie buvo patalpinti 4 atskiruose izoliuotuose lageriuose, įsteigtuose kaip Kauno koncentracijos stovyklos filialas. Vilniaus geto sugriovimas paaiškinamas Vilniaus regiono specifika, pasireiškusia ir tuo, kad Pietryčių Lietuvoje ir gilyn į Baltarusiją nuo 1943 m. suaktyvėjo sovietinis partizaninis judėjimas, į kurį įsijungdavo iš Vilniaus geto pabėgę žydai. Kauno ir Šiaulių getai, nors ir pertvarkyti į koncentracijos stovyklas, iki vokiečių atsitraukimo 1944 m. liepą sugriauti nebuvo. Svarbu buvo ir tai, kad 1943 m. rudenį getų valdymą iš vokiečių civilinės administracijos perėmė SS. Keičiantis fronto sąlygoms vokiečiams nepalankia kryptimi buvo bijomasi galimo geto sukilimo, koks įvyko Varšuvoje 1943 m. balandį – gegužę. Iš visų 24 tūkstančių 1943 m. rugpjūčio pradžioje Vilniaus gete buvusių žydų iki rugsėjo 24 d. apie 14 tūkstančių buvo deportuoti, o virš 8 tūkstančių – nužudyti.Reikšminiai žodžiai: Antrasis pasaulinis karas, 1939-1945 (World War II); Getas; Holokaustas; Likvidacija; Vilniaus getas; Vilnius; Vokiečių okupacija; German Occupation; Ghettos; Holocaust; Liquidation; Vilna Ghetto; Vilnius; WW2; World War II.