Von Wilna nach Berlin. Jiddischkeit in der deutschen Hauptstadt 1918-1933

LTStraipsnis skirtas žydų gyvenimo būdui Berlyne 1918-1933 metais. Konstatuojama, kad Vokietijos sostinė tapo Rytų Europos žydų prieglobsčiu po pirmosios pogromų bangos Rusijoje 1880-aisiais, vėliau nauji pabėgėlių srautai didėjo po Pirmojo pasaulinio karo, Rusijos revoliucijos ir pilietinio karo. Todėl Berlynas buvo tapęs žydų diasporos centru. Pažymima, kad situacijos esmę gerai nusako profesoriaus Genadijaus Estraikho esė pavadinimas „Vilnius prie Šprė upės“. Pažymima, kad Niujorko universiteto profesorius G. Estraikhas vadovavo tarptautiniam projektui, tyrinėjusiam žydų migrantus, o projekto rezultatus vainikavo paroda Berlyno žydų muziejuje. Atskleidžiama, kad projekto metu buvo keliami klausimai apie kalbines ir kultūrines žydų migrantų bendrijas, tyrinėjamos įvairios socialinės grupės ir politinės orientacijos. Konstatuojama, kad Rytų Europos žydų migrantus Berlyne vienijo kilmė, daugiakalbystė, bendra kultūrinė atmintis, trauminės prievartos, karų, revoliucijos ir pogromų patirtys, gimtinės praradimas, nerimas dėl ateities. Aptariant žydų migrantus iš Vilniaus, teigiama, kad Berlyne pamažu susiformavo migrantų žydų bendruomenė, kuriai Lietuvos Jeruzalės vardas tapo reikšminga jų istorijos dalimi. Aprašomas Vilniaus žydų bendruomenės gyvenimas Berlyne, kultūrinė ir socialinė veikla, jos atspindžiai aptariamajame projekte. Pažymima, kad migrantai žydai iš Vilniaus taip pat buvo labai įvairių socialinių ir kultūrinių sluoksnių, skirtingų politinių pažiūrų, atskleidžiama jų tarpusavio komunikacija ir karitatyvinė veikla.