Vilniaus lietuvių dramos artistų bendrovės sutartis: teatro atnaujinimo viltys ir utopijos

LTŠioje publikacijoje pateikiama neskelbta Vilniaus lietuvių dramos artistų bendrovės sutartis (1912). Ši pirmoji teatrinė sutartis lietuvių teatro istorijoje buvo pirmasis lietuvių teatro mėginimas suformuoti profesionaliais pagrindais veikiantį scenos meno kolektyvą – išrasti ir įteisinti pelno paskirstymo sistemą (o kartu – įtvirtinti naują uždirbančio teatrinės veiklos dalyvio statusą), apibrėžti vidinės teatro kolektyvo hierarchijos struktūrą (direkcija-valdyba – režisūra – artistų trupė), reglamentuoti ligi tol stichiškus (t. y. tik supratingumu ir gera valia grįstus) teatro trupės narių tarpusavio santykius: sukurti jų įnašo ir naudos, įsipareigojimų ir teisių, atsakomybių ir privilegijų modelį. Tačiau po metų, pasibaigus šios sutarties galiojimo terminui, tapo aišku, kad viltys dėl teatro profesionalizacijos neišsipildė: Bendrovė negavo pelno (jos nariai beveik nieko neuždirbo), numatyta vidinio trupės narių pavaldumo tvarka ir sukurta pareigų pasidalijimo sistema galiojo tik teoriškai, t. y. sklandaus kūrybinio bendradarbiavimo idėja buvo tik utopija. Bendrovė sutarties nebeatnaujino, nors veikė iki pat Pirmojo pasaulinio karo pradžios.

ENThe Contract of the Vilnius Lithuanian Drama Artists Company, signed at the office of the Vilnius notary Serdiukov in 1912, is considered to be the first theatre contract in Lithuanian theatre history. It came as a result of hard efforts to find a way out of the obvious crisis in the Lithuanian national theatre at the end of the 1910s (theatre as an art seemed to be desperately stuck in a cycle of amateur routines and was not progressing). The contract signalled the intention for establishing the first Lithuanian performing arts company on a professional base, i.e., it made attempts: 1) to devise and legitimate a system of profit distribution within troupe members (which meant introduction of an innovative concept of theatre activity as a profit-making activity); 2) to determine the inner hierarchy/subordination structure within the troupe (the board – the director – the actors); 3) to regulate theatre troupe members’ operating relations that were until then absolutely uncontrolled and grounded just on good will and understanding (which meant fashioning a model of each participant’s contributions and benefits, commitments and rights, responsibilities and privileges). However, these aspirations were not fulfilled: the Company did not make any profit that could be shared among its members as a salary for their theatre activity; the control system that was determined to regulate the inner relations and to secure the fulfillment of each participant’s obligations, functioned only on a theoretical level, i.e., the idea of smooth creative collaboration leading towards a professional theatre turned out to be an utopia. The Company did not re-sign the Contract for the next year, though it existed as a troupe until the very beginning of the First World War.