Olivier Messiaeno "Kvartetas laiko pabaigai": lietuviška interpretacijos tradicija
LTOlivier Messiaenas (1908–1992) – vienas žymiausių ir savičiausių XX a. kompozitorių, sukūręs ypatingą komponavimo stilių, reikalaujantį interpretacinės meistrystės. Straipsnyje dėmesys sutelkiamas į O. Messiaeno „Kvartetą laiko pabaigai“ klarnetui, smuikui, violončelei ir fortepijonui, parašytą 1940 m. kalint Silezijoje, darbo stovykloje „Stalag VIII A“, ir lietuvišką šio kūrinio interpretavimo tradiciją. Remiantis interpretacijų ekspresyvumo kategorijomis, nagrinėjami klarnetininkų Algirdo Budrio, Juliaus Černiaus, Antano Taločkos ir Vytauto Giedraičio suburtų kvartetų atlikimų įrašai. Ne vien dėl unikalios sukūrimo istorijos, bet labiausiai dėl ypatingų semantinių savybių šis kvartetas užima išskirtinę vietą klarneto kamerinės muzikos repertuare. „Kvartetas laiko pabaigai“ – vienas iš nedaugelio užsienio kompozitorių opusų Lietuvoje, turintis ne vieną atlikimą, bet kelių kartų tradiciją, pradedant tiesiogiai su O. Messiaenu bendravusiu ir pas jį studijavusiu Algirdu Budriu, tęsiant Juliaus Černiaus suburtu ansambliu, Antano Taločkos ir trio „Kaskados“ ryškiais atlikimais jau nepriklausomoje Lietuvoje bei jaunosios kartos muzikų Vytauto Giedraičio ir „Fortvio“ 2014 metų atlikimais. Straipsnyje pristatomi autoriaus tyrimo rezultatai nagrinėjant prancūzų klarneto mokyklos recepciją ir įtaką šiuolaikinei pučiamųjų instrumentų kultūrai Lietuvoje.
ENOlivier Messiaen’s (1908–1992) works take up a remarkable position in Lithuanian music culture; he is one of the few 20thcentury classical music composers who is admired and interpreted by diverse generations of performers. The performance history of his Quartet for the End of Time, composed for clarinet, violin, cello and piano, in Lithuania started with clarinetist Algirdas Budrys towards the end of the 1970s. He closely collaborated with the composer himself. Interpretation traditions of the quartet are followed by some of his former and present students, such as Julius Černius, Antanas Taločka and Vytautas Giedraitis, creating a so-called “pedagogical meta chain”. Some aspects of the changes in interpretation are: players’ specialisation in contemporary music, and the shifting aesthetics of sound and artistic perception of contemporary music. The continuity of tradition and its transformation is exposed in different categories and parameters. These occurences can be seen most obviously in such monolitical, technically challenging and strongly semantic compositions, such as Quartet for the End of Time. Looking at the performance tradition of this work in Lithuania, we can define some changes in control of sound, such as dynamic range and nuances. From the analysis of recordings of various clarinetists of Lithuania, we can notice a tendency of progress in technical abilities, more attention to the composer’s indications and an aesthetical image of sound.
