LTStraipsnyje nagrinėjami trys proginiai leidiniai, skirti kunigaikščių Višnioveckių giminės vedyboms. Tai puošnaus barokinio žanro epitalamijos, šlovinančios jaunikio ir jaunosios giminę ir jos nuopelnus. Visi pašlovinimai parašyti Pinsko jėzuitų kolegijoje ir 1721 m. išleisti Vilniuje. Minėtų Pinsko jėzuitų mecenatu buvo kunigaikštis Mykolas Servacijus Višniaveckis (1680-1744), tuo metu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės (LDK) didysis etmonas ir kancleris. Kūriniai skirti kunigaikštyčių Višnioveckaičių vestuvėms, vykusioms 1722 m. pradžioje: Onos (1700-1732), tekančios už kunigaikščio Juozapo Oginskio (būsimo Trakų vaivados) ir Elžbietos (1701-1772), tekančios už Mykolo Zamoiskio (Lenkijos medžioklio, būsimo Smolensko vaivados) ir 1725 m. įvykusiai jų tėvo M. S. Višniaveckio antrajai santuokai su kunigaikštyte Magdalena Čartoryskaite. Teigiama, kad abiejų kunigaikštyčių santuokos buvo laimingos. Smulkiai aptariamos visų trijų literatūrinės kūrinių ypatybės, cituojamos gražiausios jų vietos, kurios nors nėra labai originalios tam žanrui, bet atitinka laikmečio dvasią ir madą. Įdomu, kad kūriniai dvikalbiai – jaunikiams skirtos jų dalys parašytos lotyniškai, jaunosioms – lenkiškai. Apibendrinant konstatuojama, kad tokių kūrinių publikavimas toje epochoje (tik pasibaigęs karas su Švedija, kraštas palengva atsigavo nuo plėšimų ir maro) buvo skirtas pakelti ne tik adresatų, bet ir kitų skaitytojų nuotaikai. Skaitytojai gaudavo puošnius tų giminių atstovų žygių praeityje aprašymus. Tai vadinamasis „sėkmės avansas“, kai niūrokoje dabartyje išgiriami buvusieji giminės žygiai ir palinkima analogiškų didingų žygių ateityje.