Rhythm and refrain: in-between philosophy and arts
LTMonografija „Ritmas ir refrenas: tarp filosofijos ir meno“ yra tarpdisicplininė: remiantis Deleuze’o ir Guattari įžvalgomis, siekama atsekti minties navigacijos linijas nuo filosofijos link skirtingų meno formų (literatūros, kino, tapybos, muzikos) ir atgal. Pradedant nuo dinaminės problemų ir sąvokų kartografijos, kurias kaip tinkamas tokiems minties eksperimentams įžvelgė Sauvagnarguesas, Buchananas, Bogue’as, Zepke, šiame tyrime siūlomos dvi naujos sąvokos: ritmas ir refrenas, kurios, anot autorių, yra tinkamos kaip navigacinės jungtys galimose filosofijos ir įvairių menų (literatūros, kino, tapybos, muzikos) sankabose. Autorės svarsto, kaip ritmas ir refrenas Deleuze’o ir Guattari tekstuose tampa filosofinėmis sąvokomis ir įgauna ontologinį statusą, transcenduojantį siauras filosofijos ir meno apibrėžtis. Jos funkcionuoja tarpinėje teritorijoje: tarp minties, garso, žodžio ir vaizdo, meno kūrinio, filosofijos ir gyvenimo. Būtent žvelgiant iš tokios ontologinės perspektyvos, šios dvi sąvokos įgauna galią atverti ne horizontaliuosius, o vertikaliuosius, genealoginius meno kaip tapsmo aspektus.
ENThe monograph "Ritmas ir refrenas: tarp filosofijos ir meno" ("Rhythm and refrain: between philosophy and art") is interdisciplinary: based on the insights of Deleuze and Guattari, it sets out to trace the lines of thought navigation from philosophy towards different forms of art (literature, cinema, painting, music) and back. Beginning with the dynamic cartography of problems and concepts, which were considered appropriate for such thought experiments by Sauvagnargues, Buchanan, Bogue, Zepke, the study proposes two new concepts: rhythm and refrain, which, according to the authors, are suitable as navigational connections in possible clutches of philosophy and various forms of art (literature, cinema, painting, music). The authors discuss how rhythm and refrain in the texts of Deleuze and Guattari are becoming philosophical concepts and gaining ontological status, transcending narrow definitions of philosophy and art. They function in an interim territory: between thought, sound, word and image, work of art, philosophy and life. Particularly from such ontological perspective, these two concepts acquire the power to open up not horizontal, but vertical, genealogical aspects of art as a broader concept.
