In between regional and state patriotism: conditions of national consciousness in the Great Duchy of Lithuania in 15th and 18th century

LTStraipsnyje analizuojama tautinės sąmonės raida Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV-XVIII a. Nepaisant 1569 m. Liublino unijos nuostatų, XIV a. pabaigoje-1596 m. buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nepriklausomybės periodas, kuris pasižymėjo stipria savarankiškos Lietuvos koncepcija. XVII a. pirmoje pusėje tarp valdančiojo elito atstovų paplito nauja Lietuvos kaip valstybės ir gimtinės, esančios Abiejų Tautų Respublikos dalimi, koncepcija. Politinę integraciją skatino Katalikų Bažnyčia ir Bresto Unija, lenkų kalbos platus naudojimas, karai su Maskva ir Švedija, bendras skirtingų konfesijų interesas išlaikyti religinę ir tautinę toleranciją, Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų užmegzti tarpusavio giminystės ryšiai, Vakarietiška švietimo sistema ir kita. Dezintegraciją palaikė bajorų savivalda, stačiatikių pasipriešinimas Bresto unijai, Unitų bažnyčios antraeilis vaidmuo, negebėjimas atskirti religijos nuo politikos, paskatinusios Maskvos ir Prūsijos kišimąsi ginant stačiatikius ir protestantus. XVII-XVIII a. pasižymėjo stipriu lenkų kultūros paplitimu net atokiuose Abiejų Tautų Respublikos regionuose – 1696 m. lenkų kalba tapo oficialia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalba. Valstybės padalijimai paskatino dar didesnę politinė ir kultūrinę integraciją. Nepaisant to XVII-XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija išlaikė tam tikrą regioninį separatizmą, kuris gerokai skyrėsi nuo XIV a. pabaigos – XVI a. pabaigos nepriklausomos Lietuvos savimonės.