Dėl P. Višinskio recepcijos

LTStraipsnyje nagrinėjama žymaus lietuvių tautinio Atgimimo veikėjo P. Višinskio pažiūrų recepcija. Teigiama, kad P. Višinskis mūsų sąmonėje yra daugiau įsitvirtinęs ne savo parašytais tekstais, kiek savo veikla. Susiklostė tradicinis beletrizuotas ir iki šiol gyvybingiausias P. Višinskio įvaizdis, nulemtas lietuvių literatūros kūrinių apie jį, dažna jo paviršinė idealizacija, o tai nėra visai tikslu. P. Višinskio pilietinės ir politinės veiklos bei laikysenos pamokos nėra tinkamai išmoktos arba yra išmoktos tik paviršutiniškai, be kūrybingumo. Tai buvo tikras „sau žmogus“ vydūniškąja prasme. P. Višinskis praktiškai įgyvendino kudirkiškąjį moderniosios visuomenės projektą ir šiuo požiūriu atstovavo XX amžiui (savo estetinėmis aspiracijomis, kaip ir V. Kudirka, jis dar priklausė XIX a.). Pasaulėžiūrinių skirtumų jis jau nelaikė šalintinu visuomeniniu blogiu, bet vienas pirmųjų suvokė kaip neišvengiamą demokratinio parlamentarizmo prielaidą. Žmogaus teises ne tik deklaravo, bet ir įgyvendino jas praktiškai (1903 m. laimėta byla dėl lietuviškųjų afišų), parodydamas asmeninį vadavimosi iš baudžiauninkiško nuolankumo pavyzdį. Principingas, bet kultūringas, spinduliuojantis bendruomenę buriančia dvasia, P. Višinskis mums subtiliai primena, kad politikos kultūra neatsiejama nuo kultūros politikos. P. Višinskio asmeninę vertikalę ir jos kryptį geriausiai simbolizuoja jo programinis šūkis „Kilk ir kelk!“.