Povilas Višinskis ir lenkų kalba

LTStraipsnyje nagrinėjamas lietuvių tautinio atgimimo veikėjo Povilo Višinskio santykis su lenkų kalba. Jam, kitaip nei nemažai kitų XIX-XX a. sandūros Šiaurės Vakarų Lietuvos kultūros ir politikos veikėjų, lenkų kalba nebuvo gimtoji. Visoje istorinėje Žemaičių kunigaikštystėje buvo kalbama taisyklinga lenkų kalba (Varšuvos dialektu), o valstiečiai daugiausia kalbėjo lietuviškai, vietinėmis tarmėmis. Kada ir kur P. Višinskis išmoko lenkiškai, išlikusių žinių nėra. 1891 m. šešiolikmetis P. Višinskis jau gerai kalbėjo ir rašė lenkiškai ir ta kalba mokė Pečkauskų atžalas. Teigiama, jog P. Višinskis labai subtiliai suprato lietuvių ir lenkų kalbų santykį Lietuvoje; kantrybė ir tolerancija padėjo jam grąžinti lietuvių kalbą į naudojimą. Pirmiausia lietuviškai kalbėti jis paskatino savo artimiausius kaimynus Žymantus, 1891-1896 m. lietuvių kalbos išmokė ir į lietuvybę atvertė Mariją Pečkauskaitę – Šatrijos Raganą. P. Višinskis spaudoje polemizavo su neigiamą požiūrį į lenkiškai kalbančiuosius dėsčiusiu Adomu Jakštu ir siūlė atsisakyti neapykantos kitakalbiams ir kitataučiams, smerkė tiek lietuvišką, tiek ir lenkišką nacionalizmą. Savo mintis P. Višinskis išdėstė straipsnyje “Prie lietuviškai-lenkiškojo klausimo Lietuvoje”. Reziumuojant pabrėžiama, kad Povilas Višinskis, pats puikiai išmokęs lenkų kalbą, gerai suprato jos atsiradimo Lietuvoje aplinkybes ir jos reikšmę bajorų gyvenime, gerbė lenkų kalbą bei iš kartos į kartą einančią bajorų prigimtinę teisę šia kalba kalbėti, bet, nežiūrint visų tų aplinkybių, darė viską, kad Lietuvoje įsivyrautų lietuvių kalba.