LTNietzsche mąstė ir netgi rašė vaikščiodamas. Jis užsirašinėdavo atėjusias į galvą mintis, paskui sudėliodavo jas į knygas kartais ta pačia tvarka, kaip jos buvo užrašytos, o kai kurias palikdavo rankraščiuose. Tie rankraščiai išliko, ir dabar išsamiuose kritiniuose Nietzsches raštų leidimuose būna spausdinami greta jo paties parengtų spaudai knygų. Kas rimčiau domisi Nietzsches kūryba, šiandien lygiai remiasi ir vienais, ir kitais jo tekstais. Vis dėlto ką turime daryti su tokiais fragmentiškais, kartais netgi padrikais užrašais, kad deramai suprastume šiuos gyvo mąstymo dokumentus? Atrodytų, paprasčiausia būtų tiesiog sekti paskui autorių. Tačiau ar reikia ir ar įmanoma Nietzschę taip pat ir skaityti „vaikščiojant“, vadinasi, kaip aforistą? Galbūt. Juk jam pavyzdys buvo Montaigne’is, La Bruyére’as, La Rochefoucauld, Vauvenargues’as, Chamfort’as. Fragmentiškus, kondensuotus ir tamkartinius prancūzų moralistų tekstus Nietzsche kėlė kaip sistemiškų ir universalistinių vokiečių filosofinių veikalų priešybę ir alternatyvą. Žinoma, jis puikiai žinojo ir trumpas graikų bei romėnų mąstytojų ištaras. Nietzsches aforizmai taip pat gali būti skaitomi kaip savotiška kondensuota gyvenimo išmintis (p. 5).