LTStraipsnis skirtas aptarti gydytojo ir kunigo Aleksandro Ferdinando Bendoraičio (1919–1998) gyvenimą ir veiklą. Jis gimė netoli Raseinių kilmingoje katalikų šeimoje. Būdamas šešerių metų, išvyko į Paryžių, kur įgijo gerą išsilavinimą. Kai 1940 m. Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga, jis sužinojo apie artimųjų tremtį į Sibirą. Likęs Prancūzijoje, studijavo mediciną Sorbonoje. Sekdamas Elzaso gydytojo ir pastoriaus Alberto Schweitzerio pavyzdžiu, Bendoraitis pasirinko teologijos ir filosofijos studijas. 1960 m. buvo įšventintas į kunigus. 1961 m. susitiko su François-Xavier Rey’umi, kuris buvo apaštališkasis katalikiškos misijos Brazilijoje administratorius, pakvietęs jį dirbti gydytoju Pietų Amerikoje. Gyvendamas Brazilijos Amazonės atogrąžų miškuose, Bendoraitis gydė vietos indėnus, įkūrė ligoninę mediniame laive, kurį pavadino Lietuva. Pradėjo naudoti radiją kaip susisiekimo priemonę, įsteigė nedidelius gydymo punktus miškuose išsibarsčiusiuose kaimuose. Per ilgus Lotynų Amerikoje praleistus metus Bendoraitis liko prisirišęs prie Lietuvos. 1990 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, Bendoraitis asmeniškai kreipėsi į Bolivijos prezidentą. Bolivija viena pirmųjų pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Dailininkai Julio Fernandez Sàez ir Fritzo Bôtelio sukūrė Bendoraičiui skirtų ekslibrisų. Šie grafikos darbai atspindi pagrindines misionieriaus veiklos sritis: medicinos praktiką, sielovadą, Amazonės miškų gyvenimą ir tėvynės ilgesį. Raseinių muziejuje Bendoraičiui skirta nuolatinė ekspozicija.