A Lithuanian Gandhi? Lithuanian philosopher Wilhelm Storostas-Vydūnas and his reception of lndian philosophy

LTVilhelmas Storostas-Vydūnas (1868–1953) buvo išskirtinė asmenybė Lietuvos intelektiniame ir kultūriniame gyvenime. Tačiau nepaisant Vydūno nuopelnų, jo vardas per sovietinės okupacijos metus buvo praktiškai užmirštas. Vydūno palikimas buvo atgaivintas tik dėka entuziastų, kurie sėmėsi įkvėpimo iš jo idėjų ir matė jame organišką ryšį su Indijos filosofija. Šiame straipsnyje aptariamas Vydūno gyvenimas ir jo filosofinės pažiūros. Remiamasi Vydūno ir kitų autorių darbais. Vydūnas gimė 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose (Šilutės rajone), ankstyvąją vaikystę praleido Naujakiemyje. Užaugęs jis dirbo mokytoju Kintuose ir Tilžėje, tačiau būdamas vos 44 metų paliko pareigas. Dar dirbdamas mokytoju Vydūnas lankė kursus įvairiuose universitetuose ir susipažino su vokiečių filosofų idėjomis. Jo kultūrinio darbo siekiamybė buvo puoselėti Prūsijos lietuvių savimonę sužadinant jų dvasingumą, estetines vertybes, padedant suprasti ir atskleisti „lietuviškąjį charakterį“. XX a. pradžioje prasidėjusi Vydūno filosofinė veikla buvo orientuota į tas pačias kryptis. Jo kultūrinės ir filosofinės veiklos stilius buvo panašus į Gandžio veiklos stilių Indijoje, todėl kėlė jam nemalonumų į valdžią Vokietijoje atėjus naciams. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Vydūnas pasitraukė iš Tilžės į Vokietijos gilumą, kur ir mirė 1953 m. vasario 20 d. Vertinant Vydūno filosofinį palikimą akivaizdu, jog jį žavėjo mintis apjungti filosofiją, religiją ir mokslą. Jo filosofinė sistema galutinai susiformavo veikiant indų filosofijai. Joje Vydūnas rado atsakymus, kurie, jo nuomone, buvo tinkamiausi lietuvių tautai.