3 гісторыі функцыянавання прыслоўяў у мове выданняў Ф. Скарыны (на матэрыяле кніг Царстваў і Іоў)
LTBaltarusių lingvistikoje prieveiksmiai priklauso prie mažiausiai ištirtų kalbos dalių, ypač tai galima pasakyti apie senąjį baltarusių istorijos periodą. Nors kaip tik XIV–XVI a. intensyviai vyko baltarusiškų prieveiksmių formavimas ir unifikacija. Pranciškaus Skorinos spausdintose knygose yra gausu prieveiksmių, o jų tyrimui ir yra skirtas šis straipsnis. Tyrimas parodė, kad P. Skorinos išleistose knygose vartojami prieveiksmiai yra sutinkami ir kituose senuosiuose baltarusių šaltiniuose, žinoma, rankraštiniuose. Prahoje vienu leidimu (1518 m. rugpjūčio 10 d.) išleistose „Šventojo Jobo knygoje“ ir Senojo Testamento pirmosiose keturiose knygose (Кнігi Царстваў / Книги Царств pagal pravoslavišką kanoną), buvo pavartota beveik 120 prieveiksmių. Dažniausiai sutinkamos prieveiksmio žodžių formos baigiasi -o ir -e (apie 80 vienetų), tik dalis prieveiksmių, sutinkamų sporadiškai, baigiasi galūnėmis -a, -i, -y, -ю. Straipsnyje nemažai pateikiama P. Skorinos vartotų prieveiksmių konkrečių pavyzdžių. Prieveiksmių funkcinės būklės analizė F. Skorinos išleistoje Jobo knygoje ir knygoje „Книги первый (вторыи, третий, четвертый) Царъств“ liudija ne tik ankstesnių raštininkų tradicijų tąsą (naudojant) bažnytinę slavų kalbą, bet ir jų gilinimą, įtraukiant, visų pirma, liaudies kalbos elementus. Pastarieji buvo sąmoningai įtraukti į biblinius tekstus kaip originalūs paprastų žodžių tipai, kurie galėjo tapti vienu iš „tiltų“, suteikusių tęstinumą baltarusių literatūrinės kalbos leksinės semantinės sistemos plėtrai per visą jos istoriją.
