Псалтыр у гуманістычнай культуры Еўропы і ў творчасці Францыска Скарыны
LTPranciškus Skorina yra vieną biblijinio tipo kūrinį išleidęs du kartus. Tai Psalmynas, kurį jis išspausdino pirmą kartą Prahoje, o vėliau – Vilniuje. Straipsnyje nagrinėjama psalmyno bendroji reikšmė Europos kultūroje, atskleidžiant P. Skorinos santykį su šia knyga, kurią kaip leidėjas jis traktavo novatoriškai. Nuo senų laikų Psalmynas buvo laikomas senovės žydų lyrikos svarbiausiu rašytiniu paminklu ir Senojo Testamento gražiausia knyga. Baltarusių literatūros tyrinėtojai yra perėmę J. Nemirouskio (Я. Неміроўскі) suformuluotą teiginį, esą Vilniuje išleistas P. Skorinos Psalmynas įėjo į "Mažąją kelioninę knygą", tačiau tai yra čekų slavisto J. Dobrovsky (Josef Dobrovský) į mokslinę literatūrą įvestas pavadinimas. Be to, ne visi baltarusių tyrinėtojai sutinka su J. Nemirouskio apibendrinimais dėl P. Skorinos leisto Psalmyno, įtraukto į atskirą knygą, pavadinimo. Šis žodžių derinys "mažoji kelioninė knygelė" yra paimtas iš P. Skorinos knygos įvade sutinkamo paminėjimo "в сей малой подорожной книжце", tačiau tai nereiškia, kad būtent taip ir vadinosi P. Skorinos išleista knyga. Straipsnyje argumentuojama nuomonė, kad P. Skorina išleido liturginį rinkinį, kuris Vakarų krikščionybėje yra vadinama brevijoriumi (vok. Brevier), o jo sutrumpintas variantas, kurį galėjo pasiimti keliautojas, – kelioniniu brevijoriumi: vokiškai Reisebrevier, lotyniškai liber viaticus. Psalmynas buvo sudėtinė knygos dalis. Tokio tipo knyga buvo populiari Europoje jau XV a. pabaigoje. Dėl to "mažoji kelioninė knyga", iš tikrųjų, buvo ne realus P. Skorinos knygos pavadinimas, o tos knygos tipo įvardijimas.
