Penketas: tapybos anatomija

LTTapybos anatomija sumanyta kaip Penketo gyvavimo laikotarpio ir bendros veiklos (nuo studijų pradžios iki 1986 m. parodos) rašytinis ir vaizdinis „dokumentas“, suvokiant, kad toks dokumentas nebus nuosekli grupės istorijos rekonstrukcija. Knygos pavadinimas pirmiausia yra nuoroda į tapytojų kūryboje dažną motyvą - kūną, jo „ardymą“, „sukeistinimą“, „ištąsymą“, „iškraipymą“, „smulkinimą“ ir pan., kas virto regimo ir nematomo pasaulio preparavimu. Kūno destrukcija paliesdavo moteriškus ir vyriškus personažus, įtraukdama juos į sarkastiškas situacijas ar ironiškas potekstes. Perkeltine prasme pavadinimas yra raktas suprasti, kad Penketo nariams tapyba buvo instrumentas, leidžiantis preparuoti sovietinio gyvenimo realijas. Pagaliau „anatomija“ galima pavadinti ir konkretų faktą, jaunųjų tapytojų apsilankymą ir fotosesiją Vilniaus universiteto prozektoriume: ruošdami 1983 m. parodos katalogui medžiagą, dailininkai užfiksuoti palinkę prie studijų reikmėms naudojamo negyvėlio. Scena, primenanti Rembrandto žinomą paveikslą „Daktaro Nikolo Tulpo anatomijos pamoka“. Knyga yra grupės laiko vaizdinys, išlikęs atmintyje, laiškuose, prisiminimuose, nuotraukose, piešiniuose, žinoma, ir kūrybos pavyzdžiuose. Apie Penketą rašoma, pasitelkiant įvairių faktų ir įvykių dėlionę: studijas Dailės institute, dėstytojų charakteristikas, bendras ir personalines parodas, kūrinių atsiradimo istorijas, dailininkų studijų (dirbtuvių) atmosferą, parodų ir katalogų rengimo niuansus, naujametinių sveikinimų „atvirukus“, laiškus, kalbama apie dailininkų bičiulius ir kt. Be abejo, skaitytojas leidinyje ras ir dailininkų kūrybos apibūdinimus, autorių pasisakymus, anuometės kritikos atsiliepimus apie jų kūrybą, gausią fotodokumentiką.Tapybos anatomija siūlo pažvelgti į Penketo kūrinius ir bendrą veiklą kaip į atvertą žvilgsniui grupės „kūną“ su jame atsidūrusiais įvykiais, detalėmis, pokštais, kūriniais, abejonėmis, cenzūra, kritikos vertinimais ir kt. Tokia knygos struktūra pasirinkta norint parodyti, kaip klostėsi sovietinėje sistemoje neoficialiai susibūrusios grupės kasdienybė ir kūrybos pobūdis, ką naujo atnešė jų tapyba į laikotarpio kontekstą. [Iš pratarmės]