LTTai nėra knyga praktiniam laivavedžių naudojimui, tai - kelionė laike, bandant rasti pakrančių ženklus, šimtmečiais padėjusius jūreiviams keliauti vandenimis. Tai bandymas į vandens kelių žymė¬jimą ženklais pažvelgti kaip į visuomenės raidos etapą. Kaip į kultūrinį žmonių pagalbos žmonėms reiškinį, patenkantį į jūrinės kultūros sritį. O jūrinė kultūra - svarbi žmonijos ir civilizacijos kultūros dalis. Štai kodėl nevengiau nuo techninių faktų pereiti prie platesnių pasvarstymų, o indukciniai ir de¬dukciniai tyrimo metodai persipynė kaip gražiausia mokslo kasa. Šiuo darbu norėjau užpildyti doku¬mentinės marinistinės literatūros lietuvių kalba trūkumą. Lietuva liko vienintelė valstybė prie Baltijos jūros, neturinti nei vienos knygos apie savo švyturius. Aprašyti švyturius, neatskleidžiant tuo metu susiklosčiusios istorinės situacijos, būtų neteisinga. Švyturių niekas nestatė dėl grožio ar prabangos (išskyrus garsųjį pamišusio imperatoriaus Kaligulos atvejį). Jie iškildavo tik dešimtis kartų įsitikinus jų reikalingumu. Todėl platus konteksto aprašymas veda gražiu istorijos taku ir parodo priežastinį visų reiškinių istorinį ryšį. Lietuvių kalba išleistose kny¬gose marinistikos yra labai mažai. Istorinės marinistinės literatūros per kelis sovietmečio dešimtme¬čius tebuvo išleista vos viena kita pažintinio pobūdžio knyga. [Iš pratarmės]