Burial traditions in Northeast Lithuania
LTStraipsnyje aptariamos Šiaurės Rytų Lietuvos laidosenos tradicijos. Geografiniu požiūriu Šiaurės Rytų Lietuva suvokiama, kaip Aukštaitijos regiono dalis. Istoriškai žiūrint, tiriama teritorija – tai dalis Sėlos žemės. Mirusieji Šiaurės Rytų Lietuvoje buvo laidoti nedeginti, piliakalnio duobėse, kartais jo papėdėje. Abiejų lyčių kūno padėtis ir galva nukreipta į Vakarus. II tūkstantmečio pradžioje pradėjo plisti deginimo paprotys, tačiau jis buvo labiau būdingas Šiaurės Sėlai; kita vertus tokių kapų rasta tik 9%. Šaurės Rytų Lietuvoje tik Visėtiškėse ir Miškiniuose aptinkama laidosenos tradicija, mirusiuosius sudeginant. Šiaurės Rytų Lietuvos kapuose surastos įkapės iš esmės nesiskyrė nuo Sėlos ir Latgalos žemėse randamų įkapių. Skirtumai pastebimi tik įkapių kiekyje. X–XI a. ryškėjo socialinė diferenciacija, tai atsispindi ir laidosenoje, tačiau Šiaurės Rytų Lietuvos kapuose šis laikotarpis neturi ryškesnių požymių. Miškinių pilkalnio kapinėse aptikta daugiau nei 10 laidojimų. Keletas jų iš 7–8 a., kiti laidojimai vėlesni. Visėtiškese laidojimų būta daugiau, kai kuriuose kapuose rastos įkapės. Krikščionybė į Lietuvą skverbėsi XIV–XV a., tačiau etninėse kuršių, žiemgalių ir sėlių žemėse katalikų parapijų nebuvo iki XV a. Sėlos gyventojai neskubėjo įsitraukti į krikščionybės procesą, o mirusieji ir toliau buvo laidojami protėvių laidojimo vietose. Situacija keitėsi XVI a. Nepaisant to, pagonių vietų sakralumas išliko kolektyvinėje atmintyje. Kartais pasitaikydavo pavienių asmenų (Kuokšiuose, Lygalaukiuose, Muoriškiuose, Skrebiškiuose, Vaineikiuose), kartais ištisų bendruomenių ar jų dalių (Mičiūnuose, Pajuostyje) laidojimų pagal senąsias tradicijas. Reikšminiai žodžiai: Archeologija; Geležies amžius; Griautiniai palaidojimai; Kapai; Pilkapiai; Sėliai; Įkapės; Archaeology; Barrows; Graves; Inhumation burials.
