Semigallian cemeteries

LTStraipsnyje aptariami V–XIII a. žiemgalių genties kapinynai. Žiemgalių gentis susiformavo V a., Šiaurės Lietuvos ir Pietų Latvijos teritorijose. Kasinėjimų metu rasti 165 žiemgalių kapai iš V–XIII a., 75 jų – šiandieninės Lietuvos teritorijoje. Tik nedidelė dalis kapų (Degėsiai, Diržiai, Dvareliškiai-Kriukai, Jauneikiai, Kurmaičiai-Linksmėnai, Linkaičiai, Linksmučiai, Linkuva, Pamiškės, Papilė, Pavirvytė, Stačiūnai, Stungiai, Šukioniai, Valdomai) yra ištirti detaliau. Detalizuojama šių kapinynų archeologinė medžiaga, skirtingose vietose žiemgalių kapinynuose surastos įkapės analizuojamos lyties ir kitais aspektais, lyginamos tarpusavyje. Tipiškos moterų įkapės – įvairūs papuošalai, o vyrų – ginklai. Priešinga vyrų ir moterų kūnų orientacija kapavietėje yra vienas būdingiausių žiemgalių laidojimo apeigų bruožų. Žiemgalių laidosenos papročiams įtaką darė kuršių tradicijos. Laidojimas deginant sudarė tik 22% visų žinomų žiemgalių kapų, tačiau šis paprotys nebuvo atskirtas nuo laidojimo užkasant; jei asmenys nebuvo skirstomi į atskiras grupes kapinėse, tai liudija, kad žiemgalių bendruomenė buvo vieninga. Geležies amžiaus II pusės kapinynų kasinėjimai Šiaurės Lietuvoje liudija senąją žiemgalių genties istoriją. Rašytiniuose šaltiniuose žinių apie dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyvenusius žiemgalius yra labai mažai, todėl archeologiniai duomenys tebėra pagrindinė priemonė, leidžianti pažinti šią ir kai kurias kitas baltų gentis.