The Limits of the blockade archive

LTDvilypis dokumentinių filmų pobūdis sukuria įtampą, kuri aiškiau matoma, kai vaizduojami skaudūs išgyvenimai, kakinimai, žudynės, mirtis ar išsekimas. Ką reiškia liudyti apie ribas, kurios sieja nusikaltėlius ir aukas? Daug klausimų tyrinėtojams sukėlė holokausto dokumentika. Tyrimas skirtas kitam masinio naikinimo ir jo atvaizdavimo atvejui. Straipsnyje aptariama, kaip Leningrado apgultis (1941–1944) perteikiama kino dokumentikoje, kaip kolektyvinė atmintis konstruojama, jai suteikiant naujas prasmes. Straipsnyje tyrinėjamas Sergejaus Loznitsos filmas „Blokada“ (2006), atskleidęs kasdienį gyvenimą apgulties metu. Filmą sudaro blokados metu filmuoti kadrai, kurie sumontuoti su specialiai sukurtu garso takeliu. Leningrado apgulties tyrimų skaičius pastaruoju metu išaugo, nes buvo atverti archyvai. Tai skatino peržiūrėti vyravusį mitą apie blokadą ir didvyriškumo įvaizdį. Sovietmečio ir posovietinio laikotarpio filmai nerodė privataus kasdienio gyvenimo. S. Loznitsos dokumentinis filmas yra išimtis. Straipsnyje analizuojami specifiniai šio filmo pasakojimo aspektai, vaizdo ir garso santykis. Filmo analizė atskleidžia, kokią archyvo sistemą sukuria pasakojimo ypatumai, kokią galios poziciją jie transliuoja. Filmas rodo, kad konsensuso dėl istorinės pozicijos kaina – įsitraukimas į retroscenarijų, o archyvavimo konvencijos negali būti radikaliai pakeistos dirbant su institucijos vardu surinktais liudijimais. „Blokada“ atskleidžia karo atminties archyvo adaptavimo šiuolaikiniam kontekstui ribas.Reikšminiai žodžiai: Antrasis pasaulinis karas, 1939-1945 (World War II); Dokumentika; Dokumentinis kinas,; Kinas; Kultūrinė atmintis; Sergei Loznitza; Sergejus Loznica; Visual archive; Vizualinis archyvas; World War II; Cinema; Cultural memory; Documentary; Sergei Loznitsa; Sergei Loznitza; Visual archive; Visual archives; World War II.