Капіноўскі ў пангэоне кацыянальных герояў БХД (1920-30-я гг.)

LTStraipsnyje analizuojama Konstantino Kalinausko vieta Baltarusijos krikščionių demokratų kurtame herojų panteone 1920-1940 m. Po pirmojo pasaulinio karo Baltarusijoje politinės partijos kūrė savąsias baltarusių identiteto versijas. To meto įtakingiausia Baltarusijos krikščionių demokratų partija išsiskyrė sisteminiu baltarusių identiteto formavimu. Remiantis 1920-1940 m. periodine spauda („Biełaruskaja Krynica“, „Chryścijanskaja Dumka“, „Шлях Моладзi“), analizuojama, kokią vietą Baltarusijos istorijoje užėmė Konstantinas Kalinauskas. Baltarusių tautinis panteonas buvo platus ir apėmė nuo iškilių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos politikų (Vytauto, Konstantino Ostrogiškio, Leono Sapiegos) ir kultūros atstovų (Pranciškaus Skorinos) iki XIX a. tautinio atgimimo rašytojų ir poetų (Dunino-Marcinkevičiaus, Jono Kupolo, Jokūbo Koloso). Tarp jų ypatingo dėmesio sulaukė ir 1863-1864 m. sukilimo vadas Konstantinas Kalinauskas. Sukilimas buvo laikomas pirma ideologine kova už baltarusių tautą ir nepriklausomybę. XX a. 3 dešimtmetyje spaudoje Kalinauskas pasirodydavo gana epizodiškai, kiek dažniau po 1927 m. filmo premjeros. Susidomėjimas Kalinausko asmenybe gerokai išaugo XX a. 4 dešimtmetyje, kuomet jis tapo vienu iš svarbiausių didvyrių panteono dalyvių, tarp Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Leono Sapiegos. Tai lėmė gerokai sušvelnėjęs požiūris į bajoriją ir svari kunigo Adomo Stankevičiaus knyga, skirta sukilėlių vadui. 1938 m. Kalinauskas vienareikšmiškai apibūdinamas kaip Baltarusijos nacionalinis didvyris.