Асоба Кастуся Каліноўскага як даследчая праблема

LTStraipsnyje analizuojama 1863-1864 m. sukilimo vado Konstantino Kalinausko asmenybė. Stebimas Kalinausko asmenybės pristatymo lenkų, lietuvių, baltarusių ir rusų istoriografijoje kismas. Svarbus pokytis įvyko XX a. antrajame dešimtmetyje, kuomet nusilpo ir žlugo Rusijos imperija ir įvyko tam tikra „geopolitinė revoliucija“. Tuo metu lenkų sukilėlis „pavirto“ baltarusių išsivadavimo didvyriu. 1912 m. pirmą kartą buvo pabrėžta Kalinausko vaidmens svarba Baltarusijai. Dalis baltarusių istorikų Kalinauską matė ir iki šiol mato kaip baltarusių didvyrį, dalis – kaip Lenkijos interesus atstovavusį sukilėlį ir laiko jį klaidingu Baltarusijos istorijos „švyturiu“, vykdo jo deheroizaciją. Visgi baltarusių istorikai iki šio nesugebėjo atkurti pilno Kalinausko asmenybės portreto ir remiamasi tik jo gyvenimo fragmentais. Tam maišo menkas šaltinių ištyrimo lygis, laiškų autorystės nustatymo problemos, Kalinausko tekstų paviršutiniškas perskaitymas, giminės archyvo menkas pažinimas. Naujų tyrimo perspektyvų teikia Kalinausko seserų Kazimieros ir Marijos 1905 m. laiškai nežinomam adresatui, kurie šiuo metu saugomi Lietuvos valstybiniame istorijos archyve. Šiame straipsnyje publikuojami du laiškai lenkų kalba ir pateikiamas vertimas į baltarusių kalbą. Taip pat publikuojamas 1916 m. „Dziennik Wileński“ straipsnis, kuriame nurodoma, kad Kalinausko palaikai buvo užkasti ant Gedimino kalno Vilniuje. Tikimasi, kad nauji šaltiniai leis geriau pažinti sukilėlio asmenybę ir paskatins kompleksinius tyrimus.