LTAutorius polemizuoja su istoriografijoje populiaria teze, kad Motiejus Strijkovskis, kildindamas lietuvius tiek iš romėniškų, tiek iš gotiškų protėvių, buvo užsimojęs įrodyti jų bendrą kilmę su sarmatais - slavais. Straipsnyje atskleidžiama, kad M. Strijkovskis nuosekliai pabrėžė skirtingą lietuvių ir slavų kilmę ir tik kartais atsisakydavo šios pozicijos. M. Strijkovskis Palemono legendą stengėsi suderinti ne su sarmatų mitu, bet su koncepcijomis, kildinančiomis lietuvius iš gotų ir alanų. Jis gotus laikė lietuviškų žemių autochtonais gyventojais, su kuriais asimiliavęsi atvykėliai romėnai. Si mintis jam leido suderinti skirtingas lietuvių kilmės versijas ir išaiškinti abejones, kokių jam kėlė Lietuvos ir jos gyventojų pažinimas lyginant su kronikų pasakojimais. Gilindamasis į Lietuvos, Rusios ir Lenkijos praeitį Lenkijos ir Lietuvos valstybės vientisumo požiūriu, savo „Kronikoje“ jis sukūrė vientisą šių trijų šalių istorijos paveikslą, tačiau neištrynė skirtingų jų istorinių tradicijų. Tai M. Strijkovskio „Kroniką“ skyrė nuo ankstyvesnių istoriografinių vertinimų. Autoriaus nuomone, M. Strijkovskis nusipelno Abiejų Tautų Respublikos pirmojo istoriko vardo.