1941 m. Birželio sukilimas Panevėžio apskrityje

LTStraipsnyje iškeliama problema, jog stinga 1941 m. Birželio sukilimo veiksmų provincijoje tyrimų, dėl ko negalima atsakyti į keletą svarbių istoriografinių klausimų: ar būta sukilimo regioninių skirtumų ir specifinių bruožų, koks buvo bent apytikslis žuvusių sukilėlių skaičius, bei koks buvo sukilimo masiškumas, intensyvumas ir trukmė atskirose apskrityse. Spėjama, jog lokaliniai sukilimo tyrimai leistų geriau ištirti sukilėlių veiksmus, patirtas pergales ir pralaimėjimus, o taip pat ir pasigilinti į antisovietinio pogrindžio kūrimąsi, sukilimo organizatorių ir dalyvių ryšius ir tinklus. Galiausiai, tikimasi, kad išsamūs tyrimai padėtų išsiaiškinti sukilėlių demografinius duomenis ir atskleisti motyvaciją įsitraukti į sukilimą. Šių atsakymų ieškota tyrinėjant sukilimą Panevėžio apskrityje. Tyrimas atskleidė, jog prasidėjus sovietinei okupacijai, Panevėžyje ir jo apylinkėse jau netrukus pradėjo organizuotis pogrindinis pasipriešinimas, kurio svarbiausia jėga buvo Šaulių Sąjungos nariai. Prie jų šliejosi kiti antisovietiškai nusiteikę žmonės. Padaryta prielaida, kad tą pačią dieną, kai į miestą įžengė vokiečių kariuomenė, prasidėjo lietuviškosios administracijos atkūrimas: vietinės apsaugos štabo rūpesčiu formuotos miesto ir apskrities įstaigos ir kt. Sukilėlių štabas nustojo veikti liepos 17 d., kai buvo paskirtas Panevėžio apskrities viršininkas. Panevėžio apskrities sukilėliai puldinėdavo ir nuginkluodavo besitraukiančius sovietus, užimdavo valsčių centrus, atkurdavo buvusias lietuviškosios valdžios įstaigas. Sukilimo metu Panevėžio apskrityje žuvo 39 sukilėliai.