Juozas Urbšys ir Lietuvos valstybingumo saulėlydis 1938-1940 m

LTStraipsnyje pristatoma Juozo Urbšio veikla Lietuvos valstybingumo saulėlydžio metu 1938-1940 m. Urbšys ėmėsi diplomatinio darbo Užsienio reikalų ministerijoje 1922 m. ir sparčiai kilo karjeros laiptais: 1927-1933 m. buvo pirmuoju pasiuntinybės Paryžiuje patarėju, 1933-1934 m. paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Rygoje, 1934 m. tapo Politikos departamento direktoriumi, 1936 m. – generaliniu direktoriumi, o 1938 m. tapo Lietuvos užsienio reikalų ministru. Šiais metais itin komplikavosi tarptautinė situacija, kuomet Vokietija įvykdė Austrijos anšliusą, o Anglija, Prancūzija, Italija ir Vokietija sudarė Miuncheno suokalbį. Tuo metu Lietuva dėl specifinių savo problemų – Vilniaus ir Klaipėdos krašto – atsidūrė tikros tarptautinės įtampos sūkuryje. Urbšys turėjo priimti Lenkijos ultimatumą dėl diplomatinių santykių atnaujinimo, o Vokietijos – dėl Klaipėdos krašto perdavimo. Urbšys ištikimai laikėsi neutralumo politikos, bandė laviruoti tarp Vokietijos ir SSRS interesų lauko, dalyvavo derybose su SSRS, kurios baigėsi skausmingu savarankiškos Lietuvos politikos praradimu ir faktine okupacija. Urbšys labai aktyviai rūpinosi, kad Vilniaus kraštas būtų perduotas Lietuvai. Jam teko priimti ir 1940 m. SSRS ultimatumą, tačiau vis dar tikėjosi, kad Lietuva išsaugos bent dalinį savarankiškumą. Po ultimatumo priėmimo praėjus mėnesiui, Urbšys kartu su žmona buvo NKVD pareigūnų suimtas ir ištremtas į SSRS, į Tambovo miestą.