(Regionų) modernizacijos pėdsakai valdysenos diskursuose: nebyliosios konotacijos ir regioniniai imperatyvai

LTStraipsnyje analizuojamos (regionų) modernizacijos ir valdysenos sąsajos, jų neatsiejamumas. Postuluojama mintis, kad šiandieniame chaotiškame (globalizacijos paveiktame) pasaulyje ieškodami galimybių suvokti ir įprasminti valstybinės galios (t. y. valdžios) susitraukimą, dažnai pasimetame naujųjų galios formų gausoje, taip ir nerasdami tinkamų jų (į)valdymo bei (su)valdymo priemonių. Regionai (būdami iš esmės senesni tvariniai už valstybę) šiandien sukelia lengvą kuoktelėjimą daugeliui bandančiųjų nepasiklysti (o dažniausiai visgi pasiklystantiems) šios sampratos vartojimo semantinėse džiunglėse. Regionus derėtų laikyti savarankiškais / „gyvaisiais“ viešosios politikos aktoriais. Todėl formuluojama pamatinė mintis / išvada, kad valdysena ir modernizacija yra regionų vystymosi imperatyvai.

ENThe main idea of the article concentrates around the tight relations of (regional) modernization and governance. The author postulates that the chaotic nature of the contemporary world (affected by the processes of globalization) determines the light disorientation in evaluating the emerging forms of power. While observing the shrinkage of the traditional state (centric) power we still cannot generate the relevant empowerment (or even management) of those new creatures. Regions (being rather the older creations than the states) are all the vogue today. All are slightly gone off the hooks because of the regionmania. This mania results in the desperate efforts not to get lost in the semantic jungles of the notion what, nonetheless, ends in the failure. Regions, however, should be treated as independent / “live” actors of public policy. Governance and modernization, thus, are the main imperatives for the development of regions.