Liudo Vasario moterys, arba poeto gimimo kelias
LTVincas Mykolaitis-Putinas romane „Altorių šešėly“ modeliuoja jauno žmogaus dvasinio tapsmo procesą. Pakankamai eksplikuota romano koncepcija, atrodo, yra grindžiama Carlo Gustavo Jungo kolektyvinės pasąmonės archetipų teorija. Pagrindinis romano veikėjas Liudas Vasaris jaučia poetinį pašaukimą, bet tėvų valia jam lemta tapti kunigu. Tarp kunigo ir poeto užsimezga dramatiškas prieštaravimas, kadangi norėdamas tapti poetu Liudas Vasaris privalo į savo asmenybę integruoti moteriškąjį – anima – pradą ir harmoningai suderinti svarbiausius moteriškumo pradmenis – kūną, sielą ir dvasią, kuriuos išreiškia trys anima pavidalai: paveikslo „Vergė nelaisvėje“ reprodukcija, Liucė, katedros Nepažįstamoji. Būtent anima sustyguoja jauno žmogaus sielą ir nukreipia jį poezijos keliu. Rašytojas polemiškai atmeta krikščioniškąją askezę ir pritaria psichoanalitiniam požiūriui, raginančiam ne naikinti kūniškąjį pradą ir instinktų energiją, o sublimuoti juos į aukštesnio lygio kultūrinius pradmenis ir paversti kūrybinę raišką skatinančia energija.
ENVincas Mykolaitis-Putinas in his novel "Altorių šešėly" (In the Shadow of Altars) models the process of young man’s spiritual becoming. The conception of the novel, it seems, has been explicated and is based on Carl Jung’s theory of archetypes of the collective unconscious. The major character of the novel, Liudas Vasaris, feels a poetic calling; however, the parents’ will forces him to become a priest. A dramatic contradiction arises between priest and poet inside him. Desiring to become a poet, Liudas Vasaris must integrate the female element, the anima, into his personality and harmoniously reconcile the most significant origins of femaleness, i.e. body, soul and spirit, which are expressed by the three shapes of the anima: the replica of the picture "Slave Woman in Captivity" and Liucė, the Unknown Woman in the cathedral. Namely, it is the anima that synchronizes the young man’s soul and directs him down the path of poetry. The writer polemically rejects Christian asceticism and yields to the psychoanalytical approach which urges one to take account of carnal origin and the energy of the instincts, and thus to sublimate them to the higher cultural level and turn creative expression into a stimulating energy.
