LTPalaimintasis Jurgis Matulaitis buvo vienas žymiausių Marijonų kongregacijos narių ir vadovų XX a. pirmoje pusėje. Jis savo veikloje itin akcentavo kolektyvinio gyvenimo svarbą. Šiame straipsnyje tiriama, kokius kolektyvinio gyvenimo elementus akcentavo Matulaitis. Remiamasi šaltiniais ir literatūra. Matulaičio rašytinis palikimas leidžia teigti, jog jis kolektyvinį gyvenimą tiesiogiai siejo su religinių įžadų praktika, suvokė dvasines praktikas kaip pagrindinį būdą sustiprinti broliško gyvenimo kokybę. Jis taip pat skelbė, jog visi bendruomenės nariai turėtų dėti realias pastangas idant suformuotų evangelinius broliškus ryšius bendruomenėje. Suvokdamas daugybę pavojų, kylančių iš ydingos žmogiškosios prigimties, Matulaitis skatino marijonus dėkoti Dievui už pašaukimo dovaną ir branginti religingą gyvenimą. Jis siekė, kad marijonai panaudotų savo asmenines dvasines ir intelektines dovanas bendruomeniniame gyvenime. Savo laiškuose Matulaitis dažnai ragindavo gyventi kuo harmoningesnėje vienybėje. Anot jo, harmonijai ir meilei prioritetas turi būti suteikiamas visais atvejais. Marijonų kongregacijos atsinaujinimo procesas vyko įtemptu metu, kai dvasininkai buvo kupini emocijų dėl tarpusavyje prieštaraujančių politinių interesų. Esant tokioms sąlygoms Matulaitis suvienijo lietuvius, lenkus, baltarusius ir latvius į marijonų bendruomenę. Toks įvairių tautybių asmenų įtraukimas galėjo lemti komunikacijos problemas marijonų tarpe. Tačiau Matulaitis rūpinosi, kad santykiai Marijonų kongregacijos viduje būtų depolitizuoti ir kad jos narių neskaldytų galimi tautiniai nesutarimai.