The Nordic-Baltic area: divisive geopolitics at work

LTJungtinių Amerikos Valstijų vadovaujama karo Irake operacija sulaukė skirtingos Skandinavijos ir Baltijos valstybių reakcijos: Danija priėmė sprendimą dalyvauti karinėje misijoje, Islandija, Estija, Latvija ir Lietuva parėmė karinius veiksmus diplomatinėmis bei praktinėmis priemonėmis, o Norvegija, Suomija bei Švedija nuo paramos karui Irake susilaikė. Straipsnyje analizuojamos tokių išvardytų valstybių pozicijų priežastys. Skirtumus bandoma aiškinti "praeities ir dabarties geopolitikos" teorija, pagrįsta tarptautinių santykių neorealizmo teorija. Nepaisant fakto, kad oficialiojoje tarptautinės erdvės retorikoje didžiausias vaidmuo teko Irako ir JAV pozicijoms dėl karinių veiksmų, Skandinavijos ir Baltijos valstybių sprendimus šiuo klausimu nulėmė jų artimoji tarptautinė aplinka. Poreikis išlaikyti galios balansą artimojoje užsienio aplinkoje buvo aktualiausia Danijai, Estijai, Latvijai ir Lietuvai. Tuo tarpu didelio kaimyno neturinti Islandija galėjo jungtis prie neutralią poziciją užėmusių Skandinavijos valstybių, kurios savo sprendimą nedalyvauti pagrindė "standartinėmis veiklos procedūromis". Sąlygine išimtimi gali būti laikoma Suomija: ji parėmė Europos Sąjungą, o ne Rusiją. Norvegijos atsisakymas dalyvauti bei Danijos įsitraukimas į karinius veiksmus gali būti traktuojami kaip geopolitinės manevro laisvės išraiška.Reikšminiai žodžiai: Iraq War; Nordic-Baltic area; Geopolitics; Neorealism.

ENStates in the Nordic-Baltic area reacted heterogeneously to the Iraq War operation: Denmark chose to participate; Iceland, Estonia, Latvia and Lithuania supported the operation diplomatically or materially; whereas Norway, Finland and Sweden were negative. The research tool used to explain this pattern is the parsimonious theory of 'past and present geopolitics', taking issue with systemic neorealism, primarily. In spite of official rhetoric emphasizing Baghdad or New York (the UN), states' driving forces were mainly found in their different salient environments. The primary explanation, proximate power balancing, was at work regarding Denmark, Estonia, Latvia and Lithuania. Iceland, with no big neighbour, could enjoy profit bandwagoning, while Sweden and Finland followed 'standard operating procedures'. A minor aberration from expectations is noted regarding Finland: its EU balancing rather than US balancing of Russia. The Norwegian 'no' and Danish warfare were both an expression of geopolitical freedom of manoeuvre. [From the publication]