Да пытання ідэалагічнага абгрунтавання правоў BKЛ на Інфлянты ў XVI ст

LTStraipsnyje analizuojami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisių į Livoniją ideologiniai argumentai XVI a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė reiškė teritorines pretenzijas Livonijai bent nuo XVI a. pradžios. Šios pretenzijos dar 1513 m. buvo grindžiamos tuo, kad iki Ordino atsikraustymo Livonija priklausė Polocko žemei, iš kurios buvo jėga atplėšta. XVI a. antrajame dešimtmetyje „polockiečių“ versiją pakeitė „lietuviškoji“, kuri užfiksuota „romėnų kilmės“ legendoje. Naujoji versija turėjo dvi pagrindines idėjas: užkariavimo ir dinastinės sąjungos. Pagal pirmąją, Latgalos gyventojai pirmi užpuolė Žemaitiją, paskiau buvo sumušti ir jų žemės nuniokotos, o vokiečiai vėliau atsikraustė į jų apleistas žemes. Antroji skelbė, kad Lietuvos valdovai buvo susigiminiavę su Latgalos kunigaikščiais, tad galėjo pretenduoti ir jų žemes. „Polockiečių“ versija nebetiko, nes pats Polockas tapo Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės ekspansijos taikiniu XVI a. antrajame dešimtmetyje, tad buvo ieškoma tvirtesnio pagrindimo. Po 1569 m. Liublino unijos, konkuruojant dėl Livonijos su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste, o ypač 1572 m. užgesus Jogailaičių dinastijai, nebebuvo galima remtis senais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės argumentais, tad atsirado nauja „lenkiškoji“ versija. Pagal ją Livonijos magistras pasidavė ne Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o Lenkijos karalystės globon. Tokiame kontekste pirminė ir labiausiai istoriškais faktais pagrįsta „polockiečių“ versija buvo visiškai užmiršta.