Prawo Wielkiego Księstwa Litewskiego w XVI-XVIII wieku - teoria a praktyka

LTLietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje funkcionavo kelios teisinės sistemos: senoji rusėnų, archainė lietuvių teisė, taip pat dar vokiečių teisė, totorių teisė, karaimų teisė. Palenkėje gi – lenkų teisė. Veikė ir kanonų teisė. Esminį vaidmenį taip pat turėjo partikuliarinės privilegijos. Visumoje tai sudarė originalią istorinės Lietuvos teisę, susidedančią iš įvairių komponentų. Po Liublino unijos Lietuvos teisę modernizavo ir keitė seimų konstitucijos, tačiau teisinėje šalies sistemoje Lietuvos Statutai turėjo ypatingą aukščiausio lygio reikšmę. Apžvalginio pobūdžio straipsnyje nurodomi LDK teisės principai, teoriniai teisės postulatai, ir nagrinėjami šios teisinės sistemos taikymo praktikos atskiri dalykai XVI–XVIII a., nors daugiausiai remtasi XVI–XVII a. dokumentais. Būtent teisės normų taikymo praktikos nagrinėjimas reikalauja tolesnių rimtų tyrimų, pač remiantis konkrečių atvejų analize. Straipsnis tėra tam tikra apybraiža, įžanga į LDK teisės funkcionavimo tyrimus, keliant nemažai probleminių klausimų ir hipotezių, nepretenduojant į visapusiškai išbaigtą teisės taikymo istoriją. Yra pagrindo manyti, kad teisės viršenybės supratimas lietuvių šlėktos sąmonėje ėmė formuotis jau XVI a. I pusėje. Teisė, legalizmo deklaravimas buvo svarus argumentas politinėje ir ekonominėje kovoje, tai atspindi istorijos šaltiniai, kuriais nemažai operuojama straipsnyje, įtraukiant ir naujų nepublikuotų šaltinių iš Lenkijos ir Rusijos archyvų.