The Issuance of visas to war refugees by Chiune Sugihara as reflected in the documents of Russian archives

LTStraipsnyje analizuojama Japonijos vicekonsulo Chiune’ės Sugiharos veikla. Labiausiai dėmesys kreipiamas į jo darbo Kaune 1939–1940 m. periodą, kai 1940 m. vasarą jis išdavė daug Japonijos tranzitinių vizų. Tyrimas grindžiamas Rusijos archyvų šaltiniais: pradedama nuo to, kodėl Sugihara nebuvo sovietų pusės patvirtintas kaip vertėjas Japonijos ambasadoje Maskvoje, taip pat pristatoma SSRS pozicija dėl galimybės 1940 m. kirsti šalies teritoriją Transsibiro geležinkeliu. Straipsnyje pateikiama šio sprendimo analizė ir pagrindiniai faktoriai, lėmę tokį SSRS vadovų apsisprendimą. Tyrime remiamasi ir valstybinės kelionių agentūros Inturist dokumentais, kurių duomenys leidžia teigti, jog su Sugiharos vizomis keliavo mažiau vaikų nei dažniausiai tvirtinama istoriografijoje. Taip pat analizuojamas padirbtų Sugiharos vizų klausimas ir bendras Japonijos diplomato išgelbėtų asmenų skaičius.

ENThe article analyses activities of the Japanese Vice-Consul Chiune Sugihara, mainly focusing on his Kaunas period 1939-1940, when in the summer of 1940 he issued Japanese transit visas. Research is based on Russian archival sources: starting from Sugiharas rejection as a translator in the Embassy of Japan in Moscow, later presenting USSR’s position regarding the transition through its territory via Trans-Siberian railroad. The article explains how decision on the Soviet side was made and what reasons forced Soviets to take such a decision. The role of Intourist, the official state travel agency of the USSR, and the agency’s sources are analysed, which provide several different interpretations of the transit, for example, it is stated in the agency’s documents that less children travelled with Sugiharas visas than it is usually indicated in historiography. Finally, the issues related to forgeries of Sugiharas visas and the number of people rescued by the Japanese Vice-Consul in Lithuania are discussed.