Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje - ryšių su Italija centras Renesanso ir ankstyvojo Baroko laikais

LTStraipsnyje pristatomi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Italijos ryšiai Renesanso ir ankstyvojo Baroko laikais. Teigiama, jog tiriamuoju laikotarpiu Lietuvos ir Lenkijos valdovams vis ilgiau apsistojant ir gyvenant Vilniuje, jų rezidencija tapo svarbia regiono diplomatinių ryšių, politikos formavimo, kultūrinių ir meninių naujovių plėtros vieta: valdovų rūmai tuo metu išgyveno tikrą klestėjimo laikotarpį. Taip nutiko todėl, jog įvairios kultūros, meno ir mokslo inovacijos Vilnių pasiekdavo tiesiai iš savo tėvynės Italijos, o tada iš rūmų Vilniuje ėmė sklisti po kitas LDK vietas bei kaimyninius kraštus. Sužinota, jog valdovų rūmų architektūra, kultūra ir jų aplinkos gyvenimo būdas tapo pavyzdiniu LDK didikams ir dvasininkams: itališkos kultūros ir meno naujovės buvo perimtos Lietuvos kanclerių Leono Sapiegos, Stepono Paco, Alberto Stanislovo Radvilos, Bažnyčios dignitorių, pavyzdžiui, vyskupo Jono iš Lietuvos kunigaikščių, vyskupo Pauliaus Alšėniškio, kardinolo Jurgio Radvilos ir kitų, o tada ėmė plisti toliau. Pastebėta, jog elitinės renesanso ir ankstyvojo baroko formos ir detalės dažniau likdavo Vilniuje, o kitose LDK erdvėse plito paprastesniais ir Šiaurės Europai būdingesniais manieringesniais pavidalais; kaip šio proceso ryškiausi pavyzdžiai pristatomi Vilniaus universiteto, Alumnato kiemeliai su atviromis galerijomis bei barokinės bažnyčios. Apibendrinant teigiama, jog atkurtieji Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai savo architektūrinėmis formomis ir muziejine veikla pabrėžia ir įamžina buvusius Vilniaus ir Italijos ryšius.