1863 m. sukilimas ir nepriklausomos Lietuvos hipotezė
LT1863 m. sukilimo įvaizdis lietuvių istoriografijoje ir visuomenės sąmonėje kito keičiantis Lietuvos politinei situacijai1. 1918 m. atkūrus Lietuvos Respubliką, istorikas Augustinas Janulaitis, ieškodamas lietuvių tautinės politinės sąmonės pradmenų, logiškai paneigė Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus tokio pobūdžio veiklą ir iškėlė mintį, kad Lietuvos visuomenėje nepriklausomos (modernios) Lietuvos idėja galėjo bręsti 1863 m. sukilimo laikotarpiu1 2. A. Janulaitis į sukilimą Lenkijos Karalystėje3 ir Lietuvoje siūlė žiūrėti kaip į du sukilimus, turėjusius skirtingus tikslus: Karalystėje - atkurti bajoriškąją Abiejų Tautų Respubliką, o istorinėje Lietuvoje (buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, arba vadinamajame Rusijos imperijos Šiaurės Vakarų krašte - Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Mogiliavo, Vitebsko gubernijose) - atkurti savarankišką (modernią) Lietuvą. Šitą jo mintį palaikė ir išplėtojo sovietinės Lietuvos tyrėjai - jie kovą už nepriklausomą Lietuvą susiejo su valstiečių kova prieš carizmą ir dvarininkus. Amerikos lietuvių diasporoje buvo išsakoma prieštaraujanti nuomonė - kad skirtingų Lenkijos ir Lietuvos sukilimų koncepcija nėra pagrįsta, o 1863 m. neva egzistavusi nepriklausomos (modernios) Lietuvos idėja - išgalvota. [Iš teksto, p. 57]
