U korzeni litewskiej kultury narodowej: socjodynamika kultury i jej instytucjonalizacja na Litwie w połowie XIX wieku
LTStraipsnyje aptariamos lietuvių tautinės kultūros ištakos ir analizuojama XIX a. vidurio kultūros institucionalizacija bei sociodinaminiai procesai Lietuvoje. Tautinio atgimimo kultūra turėjo svarbią savybę: atsiskyrimo, individualumo ir naujumo maištą prieš suvienijančius, kosmopolitiškus aristokratų elito kultūros principus. Individualizacija negalėjo būti uždara, hermetiška ir sinkretiška, kaip liaudies kultūra. Kosmopolitizmas buvo subalansuotas ir papildytas etniniais elementais, ir būtent jis leido išsaugoti esmines Europos civilizacijos savybes. XIX a. Lietuvos socialinę ir kultūrinę struktūrą galima apibūdinti kaip archajišką. T. Czackis teigė, kad tauta pirmiausia yra jos valstybė, taip pat ir teisės subjektas. Lietuvių tauta egzistuoja tol, kol šalyje galioja Lietuvos statutas. Tokia tautos samprata vyravo iki XIX amžiaus pabaigos. M. Biržiška teigė, kad bajoriškoji kultūra Lietuvoje yra mūsų dvasinė nuosavybė. Bajoriškoji kultūra taip pat yra integrali mūsų atgimimo kultūros dalis. Etnoreliginių grupių kultūrinis potencialas buvo nepajėgus tapti integralia atgimimo kultūros dalimi. Iki XIX a. pradžios liaudies papročiai ir tradicijos, folkloras ir kalba buvo laikomi žmogaus prigimties, o ne kultūros apraiškomis. XIX a. I pusėje Lietuvos kultūroje ryškėjo dvi subkultūros: elitinė ir liaudies, kur pirmoji egzistavo virš antrosios (rečiau - šalia) ir abi aiškiai skyrėsi viena nuo kitos, tačiau jas siejo autentiškas ryšys. Lietuvos kultūrinio gyvenimo dinamiką XIX a. viduryje formavo mokslo ir kultūros draugijos, lietuvių tautiniame sąjūdyje kilo ideologiniai ir politiniai prieštaravimai dėl lietuvių kultūros ateities.
